Rožiniais ir kryžiais nešini įvairių amžiaus grupių
maldininkai: ištisos šeimos, skautai, kariai ir net neįgalieji
nukeliauja šimtus kilometrų pagerbti „Juodosios Madonos“ paveikslą.
Ši tradicija siekia 1711 metus, kai Varšuvoje siautėjo
buboninis maras. Epidemijai staiga pasibaigus, būrys bajorų iš
sostinės išsiruošė į pietiniame Čenstakavos mieste ant Jasna
Gura vadinamos kalvos esantį vienuolyną padėkoti Mergelei už
išgelbėjimą.
Nuo tada nemažai 38 mln. gyventojų turinčios Lenkijos
katalikų, kurie sudaro 90 procentų šalies gyventojų, tiki, kad
Dievo Motinos paveikslas turi ypatingų galių ir saugo šalį nuo
karo ir užsienio kariuomenių antpuolių metu.
„Mergelei Marijai visi perduoda savo troškimus. Aš meldžiuosi,
kad kitais metais išlaikyčiau vidurinės mokyklos egzaminus“, -
sakė 18 metė moksleivė Agnieszka Wasowska, kuri
į piligriminę kelionę atvyko su savo dviem 19 ir 16 metų
seserimis.
Jos su kitais 4 tūkstančiais maldininkų įveikė 288 kilometrų
atstumą ir per devynias dienas pasiekė Čenstakavą. Kelionės metu
piligrimai miegojo ant šiaudų ūkininkų klojimuose ar statėsi
palapines jų laukuose.
„Blogiausia, kad reikia keltis nerealiu laiku, maždaug 3 val. 50
min., nors prieš dieną įveikei 36 kilometrus, - sakė A.Wasowskos
vyresnioji sesuo Magdalena. - Skauda kojas, bet tai nesvarbu“.
Vienuolyno svetainėje rašoma, kad, anot legendos, Dievo Motinos
paveikslą ant stalo, prie kurio valgė Šventoji šeimyna, nutapė
Šv.Lukas. Esama įrašų, kad į Lenkiją paveikslas atkeliavo XIV
amžiuje ir stebuklingai išgelbėjo vienuolyną nuo plėšikų per
švedų invaziją XVII amžiuje. 1656 metais karalius Jonas Kazimieras
Vaza paskelbė Čenstakavos Dievo Motiną Lenkijos karaliene ir
globėja.
„Juodąją Madoną“ užsienyje ypač išgarsino lenkų kilmės
popiežius Jonas Paulius II, kuris labai vertino šį šventąjį
paveikslą ir 1978 metais tapęs popiežiumi ne kartą buvo atvykęs
pasimelsti į Čenstakavos vienuolyną.