Iš biblinių laikų į šias dienas perkeltas eonas, įsikūnijęs į paprastą vairuotoją, patiria iniciaciją per oralinį seksą, supranta šio pasaulio prasmę ir tampa visų gerbiamu solidžiu verslininku. Šis ironiškas „amerikietiškos svajonės“ atspindys, autoriaus žodžiais tariant, simbolizuoja kapitalizmo triumfą visoje planetoje.
– Savo poezijoje ir prozoje Arūnas Spraunius visada stengėsi išlikti modernus ir aktualus, jei aktualią modernybę suprasime kaip kūrybinę būties (meta)fizikos samplaiką su aktualiomis šios dienos sociumo tendencijomis. Toli ne kiekvieno poeto eilėse suskamba antiglobalizmo gaidelės, o novelėse ima ryškėti ne itin simpatiškas prakutusio „naujalietuvio“ socialinis portretas. Ar romane „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“ laikaisi sau jau įprastų visuomenės kritikos gairių?
– Nemanau, kad literatūros reikalas yra ką nors kritikuoti. Kapitalizmą galima interpretuoti kaip estetinį projektą, kuris įtvirtina efektyvumą ir vartojimą šlovinantį naratyvą. O autoriaus ir teksto ar jo interpretuojamos tikrovės santykis gali būti įvairus.
XVI-XVII amžių sandūroje ponas Migelis de Servantesas Saavedra „Don Kichote“ aprašė riterių istorijomis tebegyvenantį neadekvatų herojų. Poindustrinio kapitalizmo ir „takios (t.y. mobilios) tapatybės“ (sociologo Zygmundo Baumano terminas) sąlygomis nėra jokių kliūčių rastis nuovokiam, žaidimo taisykles žinančiam pagrindiniam personažui (herojai būna tik reklaminiuose naratyvuose) ir neadekvačiam autoriui-don Kichotui.
Bet „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“ galima skaityti ir kaip nelogiškai ilgą reklaminį tekstą. Tokiu atveju Sofija – tikras herojus. O šiaip tai dar vienas koveris, nieko asmeniško.
– Romanas gana sudėtingos formos – atskiri teksto gabalai parašyti pajuodintu šriftu, kai kurie sakiniai prasideda iš mažųjų raidžių, daug biblinių ir mitologinių aliuzijų. Bet juk rašai apie paprastą vairuotoją, kurį kažkodėl pavadinai šoferiu Sofija... Ar galėtum kuo paprasčiau nusakyti romano esmę? Įsivaizduok, kad įsėdai į taksi ir pradėjai pasakoti...
– Na, įsėdau į taksi ir sakau vairuotojui: „Bet juk ir pats gali tapti milijardieriumi arba prezidentu. Vaikine, aš tavo vietoje nedelsčiau nė už ką. Turiu pribloškiantį pasiūlymą – atiduok tuos savo „ratus“ man ir iš karto imkis veiklos.“ Gal ir negaučiau į galvą...
Ankstyviausiuose krikščionių tekstuose Sofija – aukštųjų sferų būtybė, paskutinis eonas, kuris suklydo, puolė, ir Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Vėliau, ištaisęs savo kliaudą, Sofija grįžo į aukštąsias sferas. Eonas yra androginas (androgynos lotyniškai – dvilytis, hermafroditas). Romano teksto išnašose tie dalykai nurodyti, apie „takią tapatybę“ jau minėjau.
Su žodžiu „paprastas“ ne viskas paprasta. Rinkodarai „mes“ (t.y. abstrakti „mūsų“ visuma) esame tik „nepaprasti“ arba „nepaprasčiausi“, šia prasme Sofiją vadinti „paprastu“ yra nekorektiška. Be to, Sofija standartiniu „nepaprasto“ statusu nesitenkina ir siekia patekti į „nepaprasčiausių“ klubą. Tokia ir esmė – pasakoti sėkmės istoriją tokiu rimtu veidu, kad ir pačiam pasakojančiajam imtų kilti įtarimų dėl savo intencijų nuoširdumo.
Mane visada domino galimos archetipinių ženklų, klasikinių įvaizdžių ir vertybių metamorfozės, kai/jei juos instaliuoji į energingą dabartinę tikrovę. Tarkime, ką daryti reklamoje tarsi kokioje stebuklinėje pasakoje personifikuotai automatinei skalbimo mašinai „Samsung-contact“, kai jai tenka atlaikyti garantinio laiko pažeminimą, nors Imanuelio Kanto moralinis imperatyvas jai nėra vien tušti žodžiai? Ne kiekviena „Samsung-contact“ atlaiko...
– Prieš 15 metų išleistoje „Sulamintoje“ gana romantiškai apžaidei biblinę „Giesmių giesmę“. Naujo romano įvykiai irgi susiejami su Senuoju Testamentu, o ant užpakalinio knygos viršelio puikuojasi nelabai politkorektiška frazė „Penkiaknygė (Tora), autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.“ Negi šventasis žydų raštas prilygsta pseudopsichologinei brošiūrai „Kaip susirasti daug draugų ir uždirbti milijoną“?
– Be abejo, neprilygsta. Komiksų sąvadų bei interaktyvios komunikacijos laikais kiekvieno žodžio, sakinio ar teksto transcendentinė prasmė yra būrelio profesionalų reikalas ir veržliai į priekį (tiesa, dabar turbūt kaip niekad sunku pasakyti, kur konkrečiai) besiveržiančiam gyvenimui neturi jokios reikšmės. Mano akimis žiūrint, rinkodaros naratyvas „tinka viskas“ persmelkė visas gyvenimo sritis, ir tiek.
Kita vertus, Tora – labai konkreti knyga, o globalaus informacijos sklidimo laikais edukaciniai (kaip pasiekti sėkmės gyvenime) projektai gaminami iš bet ko. Šįkart miksas iš apokrifų eono Sofijos, Toros pagrindu sudėliotos kompozicijos ir „sėkmės istorijos“ įkurdintas konkrečioje sociopolitinėje erdvėje. Ar tai korektiška? Be abejo, ne, veikiau įžūlu.
Todėl pradinis romano pavadinimas buvo „Isterikas, arba istorija apie šoferį Sofiją“. Kalbama apie nebūtinai tikslų klinikinį isterijos atvejį – literatūroje galima sau leisti laisvesnę ar vieną kurį aspektą išryškinančią interpretaciją. Tarkime, isteriko įtaigumą ir pripažinimo troškimą. Isteriją „įjungiančia“ stipria emocija romane irgi pasirūpinta, galbūt formaliai, tačiau, kaip minėta, autoriaus tikslas buvo metafora, o ne preciziška klinikinė diagnozė.
– Knygos pabaigoje, nežinia, juokais ar rimtai, pateiki laimės formulę: laimė = P+5E+3H. P – bruožai ir pasaulėžiūra, E yra būvis (sveikatos būklė, babkės, draugystė etc.), H – „aukščiausių standartų“ indeksas, kaip antai – savigarba, ambicijos ir humoro jausmas. Ar skirtųsi tavo ir, tarkime, A. Kubiliaus, laimės indeksai?
– Nemanau, kad turiu teisę narstyti kieno nors kito laimės supratimą ar, kaip pavadinai, indeksą. Herojiškų reklaminių istorijų pagaminama tiek, kiek reikia (t.y. visiems gyvenimo atvejams), jos noriai suvartojamos. Šią konkrečią standartizuotą laimės „formulę“ užtikau atsitiktinai, nė kiek neabejoju, kad viešojoje erdvėje galima nesunkiai rasti keliasdešimt ar kelis šimtus panašių koverių.
Šiaip jau laikau ir veikiausiai iki dienų pabaigos laikysiu save literatūros žmogumi, o man ji neatsiejama nuo karnavalo, kuris nebūtinai trykšta optimizmu („Kur jūsų rankos...). Vieną trumputį esė Jorgė Luisas Borgesas pradeda sakiniu „Žemėje viso labo yra gimęs vienas žmogus ir miręs vienas žmogus.“ Ir baigia tokiu – „Ir tas žmogus visada yra vienišas.“
Laimės formulės epizodas – šio konkretaus literatūrinio žaidimo dalis. Amerikiečių literatūrologas ir politologas Fredrickas Jamesonas savo esė „Postmodernizmas ir vartotojiška visuomenė“ nurodo, kad vienas reikšmingiausių postmodernizmo bruožų ar apraiškų yra pastišas (išvertus iš prancūzų kalbos – „mišinys“). Kaip ir parodija, pastišas yra unikalaus stiliaus imitacija. Bet nuo ironijos ar parodijos skiriasi tuo, mėgdžiojama neutraliai. Pastišas yra parodija, praradusi humoro jausmą, vien technologinis vienokio ar kitokio stiliaus (dažniausiai labai supaprastinto jo varianto) įsisavinimas, direktyviškai eliminuojant bent kiek laisvesnės interpretacijos galimybę.
Galimybė keliauti šia linkme manęs nežavi, nes galų gale viskas baigtųsi įprastu viešųjų ryšių tekstu „visu rimtumu“. Formaliai priešinga galimybė pratrūkti burnojimais/raudomis (ressentimento) apie „supuvusį pasaulį“ nežavi lygiai taip pat. Kita vertus, nemanau, kad esama „trečio, ketvirto...“ kelio, kaip buvo ankstesniais amžiais, kai turinys žmonių gyvenime šį tą reiškė. Dabartinė koverių kultūra tam tiesiog netinka.
Todėl per daug nesukdamas galvos („tiesiog“) renkuosi karnavalą. Vienas jo semantinių elementų yra parabolė. Man šią alegorinę prasmės slinktį reprezentuoja maždaug tokia mąstymo schema: regite karvę ir tvirtinate, kad tai yra karvė; regite karvę, bet tvirtinate, kad tai yra telegrafo stulpas; regite karvę ir tvirtinate, kad tai yra karvė, tačiau prieš tai buvote tvirtai įtikėjęs ir tvirtinote, kad tai telegrafo stulpas.
– Senesniems knygų mylėtojams turėtų užkliūti oralinio sekso kaip iniciacijos epizodas. Ar herojus negalėjo patirti dvasinio nušvitimo tiesiog apsilankęs „Akropolyje“ ir išvydęs kapitalizmo triumfą?
– Kas sakė, kad iniciacija yra lengva? Pirmykštėse bendruomenėse iniciacijos ritualų metu mergaitės dažniausiai atlaikydavo lyties organų deformacijas (pavyzdžiui, manyta, kad klitoris trukdys šeimyniniam gyvenimui, todėl jį išpjaudavo), o vaikinai turėdavo įrodyti, kad yra verti vyrų vardo. Užduotys įvairiausios – nuo plėšrūno sumedžiojimo iki kelių pakopų kankinimų iškentimo. Vienoje Afrikos gentyje atimti iš motinų berniukai buvo išrengiami, jų kūnai įtrinami geltonu laidotuvių purvu, plakami lazdomis, žalojami, pretendentai į vyrus maitinti vimdančiu maistu. Po to inicijuojantys asmenys pjaustydavo berniuko kūną, krauju vilgydami penį.
Iniciacija yra neišvengiama ir istoriškai kintanti, jos formos nuolat evoliucionuoja. Ne taip seniai buvo inicijuoti naivuoliai, ėmę nekilnojamojo turto paskolas savo pirmam būstui, tikėdamiesi jame tiesiog apsigyventi. Tai orientuota į trukmę, permanentinė iniciacija, nebent inicijuotasis ilgainiui „suskyla“ – istoriškai tai įmanoma. Pirmykščiais laikais jus veikiausiai inicijuotų direktyviškai ir nepaisydami protestų. Dabar laikai subtilesni.
O nušvitimas „Akropolyje“ patiriamas pagal apibrėžimą ir be jokių abejonių. Bet tai labiau katarsis nei iniciacija, pastaroji yra kitas, aukštesnis lygis, kai esi priimamas į klubą visateisiu nariu.
Tiesa, manau, kad yra žmonių, kurie supermarketuose tiesiog apsiperka.
– Herojaus įkurta „The Company Of World‘s Circumcision“ kompanija, pradėjusi nuo apipjaustymo verslo, knygos pabaigoje išsiplečia į kitas verslo sferas ir tampa daugiašale pramogų ir verslo korporacija. Toks ir turėtų būti bet kokios šiuolaikinės istorijos finalas?
– Nebūtina taip nuoširdžiai rimtai. Apie pageidautinus bet kokių šiuolaikinių istorijų finalus mus patikimai informuoja visa reitinguojama viešoji erdvė, taip pat – reklamos intarpai televizoriuose tų vartotojų, kurie neturi pinigų įsigyti nuo reklamos išvalytų kabelinės televizijos programų paketų.
Beje, kai dirbau reklamoje ir viešuosiuose ryšiuose (kokius penkerius ar šešerius metus), visada buvo miela klausytis apie nuostabiai sklandžius perėjimus nuo vienų verslų prie kitų. Tarkime, nuo dezinfekcijos prie prekybos dekoratyviniai augalais. Galimybės neribotos ir dvasinėje srityje, tarkime, vien Amerikoje paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje suskaičiuota 800 dvasinių mokymų.
Besąlygiškai tikėdamas visomis šiuolaikinėmis istorijomis ir visais finalais, vis dėlto nepajėgiu pamiršti čia cituotos J.L.Borgeso esė. Be to, visada „vežė“ galimybė, kad žmogus gali būti tiesiog praeivis. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau ji hipotetinė, ir tą lemia pora susijusių (viena iš kitos išplaukiančių) aplinkybių: gyvenimo taisykles dabar nustato korporatyvinė etika, ją peržengusieji atsiduria už gyvenimo ribų. Europos sociologijos korifėjus lordas Ralfas Daherndorfas prieš keliolika metų yra rašęs apie pokarinį liberalizmą pakeisiančius „naujuosius viduramžius“.
Tai dramatiška, bet ir nestokojanti savito žavesio situacija. Tarkime, žmogus, atkakliai besilaikantis savo stiliaus ir gyvenantis pagal savo principus, gali reikliai įtikinėti nuosavą organizmą, kad sekso jam nereikia (atžagareiviai dažniausiai eliminuojami iš „neribotų galimybių“ visuomenės, todėl yra vienišiai). Bet organizmas kreivai šypsosi ir kartoja tą patį: „Tu – ką, durnas? Jei negali be savo kvailų principų, globali virtualioji erdvė juk siūlo kitų variantų...“ Tiesa, kartu su virusais.
– Neplanuoji parašyti tęsinio? Koks galėtų būti „Isto(e)rijos apie šoferį Sofiją“ antroji versija? Gal korporacijos vadovas Sofija patirtų antrą – atvirkštinio poveikio – iniciaciją ir vėl taptų vairuotoju arba kokiu nors dailide?
– Jokių šansų. Inicijuotieji žino savo misiją ir supranta turį likti ten, kur yra. Šiaip turiu pavadinimą ir pradžią romano apie tempą, bet daug kas ten kol kas abstraktoka. Yra užbaigtas poezijos knygos rankraštis, kažkada apie jį teks galvoti - poezijos leidyba beveik visada yra ekstremalus nuotykis.
– Knygos kalba labai šmaikšti, joje daug slengo ir kasdienės kalbos perlų. Kokia sentencija norėtum užbaigti šį mūsų pokalbį?
– Lee Donaldsono filme „Liverpulio mergelė“ („Virgin of Liverpool“) vienas pagrindinių personažų, eidamas išpažinties, kreipiasi į nuodėmklausį: „Tėve, mane išgrūdo iš darbo, nesutariu su žmona, be priežasties išsikraunu ant vaikų. Aš toks pavargęs, jaučiu tokią įtampą, turėčiau pailsėti...“. Iš už langelio išgirsta: „Dabar kaip tik poilsinių kelionių į Dominikos respubliką išpardavimas, na, man taip sakė...“
Nepaisant dramatiškiausių gyvenimo aplinkybių, manau, šelmiška šypsena yra gėris. Kaip minėjau, visada žavėjo „neprotokolinio“, spontaniško karnavalo galimybė – tai tokia ir sentencija.