Tą akimirką, kai pėstininkas su kuoka Jonas Valančiūnas antrą kartą smogė į lenkų lanką, laikas Panevėžio arenoje sustojo. Užsimerkiančios akies krašteliu dar mačiau, kaip į orą pakilo griaudinti žaliai geltona armija. Tačiau aš jau buvau išskridęs iš savo kūno ir susisprogdinęs pamišusioje erdvėje.
Jaučiausi lyg stebuklingos girios viduryje. Mačiau plėšrią rasotų girių gentį, kuri rėkė ir riaumojo iš pasitenkinimo. Lyg per pagonišką šventę, kurios metu tūkstančiai nenugalimų žemaičių tuoj ketvirčiuos karo belaisvius. Apeigų dalyvių veidus slėpė dažai, barzdos, kaukės, o akys degė didinga šalies istorija ir noru žudyti. Puotautojai plovė prakaitą alumi, o emocijas liejo riebiais keiksmais.
Kai tik pabalusius lenkų krepšininkus užgriūdavo Lietuvos kariauna, girioje griaudėjo ritmiškas ir mistiškas šalies širdies plakimas būgnais. Ir nebuvo nė vienos Lenkijos rinktinės atakos, kurios nelydėtų kurtinantis dūzgimas, baubimas ar indėniški šauksmai.
Žaliai geltonas uraganas lyg senį jūroje supo vienintelį Lenkijos sirgalių, kuris pašonėje spaudė savo mažametį sūnų. Nors nedrąsiai, tačiau lenkai kėlė į viršų šalikus su savo šalies pavadinimu. Griaudinčios tribūnos ne tik neįžeidinėjo priešininkų sirgalių, tačiau ir pagarbiai atsiprašydavo lenko, jei euforijos pagauti netyčia juos užkliudydavo.
Tai buvo akimirkos, kai sovietmečio nuodų viralu girdyti kariai dar kartą pabandė nusiplėšti kupranugario odos kepures. Tai buvo akimirkos, kai po girią išsklaidyta ir išniekinta tauta vėl pabandė gyventi kartu. Tai buvo akimirka, kai dėl savigynos cinikais virtę lietuviai apnuogino savo drovią meilę Tėvynei.
Autobusas vis artėjo prie Vilniaus, ir didingoji šalis atgulė rytdienos – jau šiandienos vakaro -mūšiui. Sunku įsivaizduoti, koks blogas žmogus turėjo būti Kryžiuočių ordino magistras, nes tik didelis beširdis gali pasiųsti savo vyrus į baltų žemes, pelkes ir miškus.