Kitų lietuviai neturi už ką įsigyti. Tuo tarpu P.Jankūnas svarsto, kada paskutinį kartą čiupinėjo kamuolį – tai juk deficitinė prekė.
Už R.Javtoko draudimą sumokėti neišgalinti Lietuva vos negauna infarkto, kai pabendrauti su T.Parkeriu panoręs J.Valančiūnas užkliūva už prancūzo kojos ir tėškiasi ant parketo.
Skausmo iškreiptas veidas liudija – rinktinei teliko vienas tikras vidurio puolėjas.
O Krepšinio federacija lyg niekur nieko pareiškia, kad rinktinėje viskas gerai, daugiau lėšų nebus. „Juk vis vien Lietuva didžiuojasi savo didvyriais”, – įžūliai mirksi šalies krepšinio vadovai.
Suprantama, Lietuvos rinktinę tądien sutriuškina Prancūzija, o kitą dieną sutrypia net Estija.
Belieka melstis, kad turnyrinėje lentelėje Lietuvos neaplenks Liuksemburgas.
Skamba tarsi itin blogas sapnas, tiesa? Laimė, krepšinyje tai iš tiesų būtų neįsivaizduojamas košmaras.
Bet geopolitikoje ir šalies saugumu besirūpinančių lietuvių apkasuose – nebūtinai. Čia nuotaikos – kaip Vilniuje po 2009 metų krepšinio čempionato Lenkijoje. Mat mūsų valdžios žvilgsniai nukrypę į kitą pusę.
Lietuvos užsienio politiką į šlovingų kolūkių ir tuščių krautuvių lentynų kraštą – į Baltarusiją besidairanti mūsų valdžia toliau pataikauja tvirto kumščio šalininkams. Jiems užsienio politika – tai tamsus miškas, kur galima mojuoti kumščiu, rėkalioti apie pūvančius Vakarus ir čiulbėti apie glaudžius santykius su rytiniais kaimynais.
Savo nuomonę reikšti bijantys diplomatijos vadovai tik reikšmingai palinksi galva. Kaip nepritarsi įsakymams iš aukščiau – kas nepritarė, tas jau pasimokė ir galvos neteko. Toks vaizdas užsienio politikos fronte ėmė keistis prieš kelerius metus. Kur jis mus nuves?
Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Užtenka pažvelgti į Lietuvos krašto apsaugą. Ne veltui paminėjau Liuksemburgą – vienintelę šalį, už kurią visoje NATO Lietuva išleidžia daugiau skaičiuojant nuo BVP. Taip pat minėjau priešingą pavyzdį – Estiją.
Mažesnė už Lietuvą tvarkingoji šalis taip ir nepakeitė savo kurso, kuris buvo nustatytas prieš 20 metų, – į Vakarus. Dabar, nepaisant savo nykštukinės kariuomenės, krepšinio aikštelėje telpančio diplomatinio korpuso, Vakaruose ji vertinama ypač gerai. Kaip pavyzdys.
Už tai estai moka nemažą kainą – sekdama paskui amerikiečius beveik visur ir visuomet Estija tarptautinėse operacijose neteko 8 karių. Nemažai kainuoja ir dalyvavimas tokiose misijose – Irake, Kosove, Afganistane, o dabar net ir Libijoje.
Bet to estai nesigėdija, priešingai – didžiuojasi ir nebijo prisistatyti pasauliui. Ir turi tam pagrindą – skirtingai negu Lietuva, Estija gynybai skiria 2 proc. BVP. Nors šalis taip pat turi ir pensininkų, ir mokytojų, ir kultūrą.
Estai nesigėdija to, ko dar neturi arba neišgali turėti, bet ramiai ir racionaliai planuoja, strategiškai žvelgia į ateitį. Skirtingai nei abejoti ir dejuoti linkę lietuviai, estai tiki NATO, būtent todėl ją šitaip remia – kaip savo saugumo garantą.
Skirtingai nei Lietuvos politikai, Estijos kolegos supranta, kad NATO skėtis – tai ne nemokami pusryčiai. Investuodami į savo šalies krašto apsaugą estai nepamiršta, kodėl tai daro ir kodėl pasitiki NATO.
O priežastis labai paprasta – kad ir kaip tai kai kam nepatiktų, NATO tebėra patikimiausia ir kol kas nepralaimėjusi gynybos organizacija. Būdami jos nariai negalime sau leisti tapti nevykėliais.
Dar visai neseniai abejonių kilo dėl Libijos. Į jos pilietinį karą įsikišęs Aljansas rizikavo įsivelti į abejotinos naudos ilgą karinę kampaniją.
Ypač kai dar nesibaigė operacija Afganistane.
NATO trūko bombų, virė ginčai, žuvo žmonės. Bet nenugalimasis Libijos lyderis su visu savo režimu griuvo. Neprireikė ir milžiniškos ir labai brangios karinės operacijos, nors joje dalyvavo nemažai NATO šalių.
Vos kelios dešimtys lėktuvų ir kartu su sukilėliais veikiančių specialiųjų pajėgų grupių kariai darsyk įrodė, kad toks kovos receptas lemia sėkmę. Lygiai taip pat sėkmingai NATO galėtų pasirūpinti savo narių saugumu, jei joms iškiltų pavojus.
Tačiau ar išties verta ginti valstybę, kuri į įsipareigojimus žiūri pro pirštus? Kuri vieną dieną atsibudo „netikėtai” netekusi pusės savo kovinės aviacijos. Žinoma, kalbu apie nelaimę, nutikusią šią savaitę, kai sudužo vienas iš dviejų turėtų orlaivių L-39.
Galima laidyti juokelius apie tai, kaip mes latviams skolinsime vienintelį likusį L-39, o jie mums mainais paskolins savo tanką. Tačiau ar reikia simboliškesnio pavyzdžio?
Vieną ar du – tiek lėktuvų teišgali išlaikyti Lietuva. Ką jau kalbėti apie kitas šalies apleistos krašto apsaugos sritis. Ir visa tai – dėl politikų trumparegiškumo. Kartais atrodo, kad jiems trūksta to mūsų krepšininkų kovingumo ir ryžto. Ir ne tik.
Kur tas sportinis pyktis? Jeigu estai gali, kodėl negalime mes? Ar tikrai esame blogesni už juos? Tikėkimės, kad tarptautinės politikos finale neteks susigrumti su rimta varžove, kuri atskleis, ko vis dėlto trūko Lietuvos politikos rinktinei.