Ties patekimo į vis labiau visuomenės akyse sumenkstančią Seimo salę riba mažosios partijos susivienyti teoriškai jau bando daug metų, o faktiškai išsiskiria greičiau, negu tauta spėja jų intencijomis pasidžiaugti.
Priežastys visiems žinomos – jų jau nebeaptarinėja net psichologai. Per dvidešimt metų beveik niekas nepasikeitė. Senstančius Sąjūdžio politikus individualistus keičia nauji, geriau išmanantys modernias politinio gyvenimo technologijas, bet asmeninės ambicijos, kaip ir anksčiau, užgožia politinio bendradarbiavimo svarbą.
Nors yra ir permainų. Savo rinkėjų ratą jau apsibrėžė konservatoriai, sąmoningai nesėkmingai prie jų bandė prisišlieti tautininkai, susijungė dvasiškai niekada nesiskyrę Darbo partija ir socialliberalai.
Nors neaišku, kiek naujos kartos žmonių į savo gretas pritraukė socialdemokratai, jie yra pastoviausi. Tačiau ir konservatoriai, ir socialdemokratai, net pastariesiems susijungus su Darbo partija, puikiai supranta, kad Vyriausybei formuoti savų išteklių nepakaks. O tie, kurie galėtų prisidėti prie stabilesnės politinės tradicijos kūrimo, daug metų yra be turinio ir formos.
Labiau tikėtina, jog daug politikai neabejingų gabių žmonių ir toliau per nedidelį Lietuvos politinį žemyną keliaus mažomis grupelėmis, prisišliedami prie kurio nors laikinai iškilesnio asmens, ir gilesnio pėdsako krašto istorijoje nepaliks.
Jeigu mūsų šalies ūkinis, socialinis ir kultūrinis gyvenimas tekėtų įprasta, iššūkių nedaužoma vaga, politinius eksperimentus būtų galima palikti savieigai ir dėl to nekvaršinti galvos.
Situacija yra ne mažiau komplikuota negu prieš dvidešimt metų. Atsitiktinis, neprognozuojamas, nepaisantis tęstinumo politinis darinys gali iškasti dar gilesnę krizės duobę.
Anksčiau didesnės šalies partijos bandydavo sutarti dėl bendrų užsienio politikos ir nacionalinio saugumo principų.
Bet šiuo metu socialdemokratų kvietimas tai tęsti konservatorių atsako nesulaukia. Tačiau padėtis ne vienu nacionalinio lygio klausimu yra kebli. Pirmiausia bendri, svarbūs ateičiai susitarimai gyvybiškai reikalingi gynybos srityje.
Valdant dešiniesiems Vyriausybė krašto apsaugai gali skirti tik 0,8 proc. bendrojo vidaus produkto vietoj įsipareigotų 2 proc., liudija ne tiktai prastą valstybės ekonominę padėtį. Ko gero, esminiai pokyčiai dabar vyksta ir politikų nuostatose.
Premjeras net nesirengia tinkamai paaiškinti, kodėl lėšos gynybai yra mažesnės už kitų, ekonominės krizės taip pat paveiktų valstybių.
Tolesnę įvykių eigą nesunku prognozuoti: kitos vyriausybės, rodydamos pirštu į dabartinę bei argumentuodamos naujomis krizėmis, apie kurias finansų ministrė jau kalba kaip apie nuolatines, taip pat neskubės sugrąžinti ankstesnio krašto apsaugos finansavimo lygio.
Savaime suprantama, tai neliks nepastebėta NATO partnerių, bet ne vien dėl tarptautinio prestižo valstybės gyvena. Problema yra platesnė ir aštresnė – ji kalba apie visuomenės ir jai atstovaujančių politikų požiūrį į krašto apsaugą.
Šiuo metu visuomenė, sekdama kai kurių politikų pėdomis, abejinga nacionalinio saugumo sėkmėms ir sunkumams.
Prieš stojant į NATO diskusijos – politinės, techninės – vyko net menkiausiais klausimais.
Lietuvai tapus Šiaurės Aljanso nare, ir politikai, ir visuomenė pradėjo manyti, kad gynybos problemos jau išspręstos.
Apie savo karius žinome tik iš žiniasklaidos dėmesio misijoms kitose valstybėse ar nelaimingų įvykių. Kokia yra kariuomenė, kuo ginkluota ir ką ji sugeba, žino tik specialiai tuo besidomintys.
Neseniai visuomenė buvo informuota, kad prezidentės pastangomis Lietuva turi konkretų apgynimo planą, tačiau kadangi jis slaptas, reikia tikėti tuo, kas sakoma. Ar šis planas galioja ir esant perpus mažesniam finansavimui?
Kyla ir kitų klausimų. Vienas svarbiausių – koks tautos vaidmuo kilus kariniam konfliktui? Apie bendrą mobilizacijos planą nieko rimta neteko girdėti. Kur karo metu traukti studentui, verslininkui ar pensininkui? Kaip visuomenė ginsis nuo cheminio, bakteriologinio ginklo, radiacijos? Paprasčiau tariant, kur dujokaukės ir slėptuvės? Ar tik tos dar sovietinių laikų, kurios buvo skirtos vadovybei?
Ne mažiau svarbūs mūsų kariuomenės galimi žygiai.
Po atsitikimo prie Šiaulių visi atidžiai ir, spėju, didžiai nustebę klausėsi aviacijos generolo aiškinimo apie situaciją Karinėse oro pajėgose.
Į žurnalisto klausimą, kiek armijai liko mokomųjų lėktuvų, generolas atsakė: „Mažas skaičius.” Mažas – tai vienas.
Taip pat įdomu sužinoti, kokia padėtis kitose kariuomenės rūšyse? Kokio senumo technika? Apskritai ar ji veikianti? Kokie Vyriausybės planai?
Dėl šių klausimų partijos turėtų susitarti iki rinkimų.
Pats svarbiausias klausimas – koks augančios kartos požiūris į tėvynės gynimą?
Manau, kad tai ne vien Švietimo ir mokslo ministerijos ar kelių mokytojų patriotų reikalas.
Pirmiausia tai – valstybės politika.