Ar lenkų protestai paveiks Lietuvos politikus? Ar pagrįsti lenkų būgštavimai, kad tautinių mažumų padėtis Lietuvoje nuolat bloginama?
Apie tai „Lietuvos ryto” televizijos žurnalistas Edmundas Jakilaitis laidoje „Lietuva tiesiogiai” kalbėjosi su švietimo ir mokslo viceministru Vaidu Baciu, Lietuvos lenkų mokyklų tėvų forumo pirmininku Miroslavu Šeibaku ir Seimo nariu Jaroslavu Narkevičiumi.
– Kuo blogas Švietimo įstatymas, kad reikia imtis protesto akcijų?
M.Šeibakas: Apie šį įstatymą mes jau kalbėjome seniai, čia ne pirmas mitingas, ne pirmas piketas. Įstatyme yra pora vietų, kurios iš principo keičia tautinių mažumų egzistavimą mūsų šalyje.
Pavyzdžiui, straipsnis, kuriame kalbama apie mokyklų komplektavimą mažose vietovėse – tautinių mažumų ir lietuvių.
J.Narkevičius: Noriu pataisyti – kalbama ne tik apie komplektavimą, bet ir apie tai, kad Švietimo įstatymas garantuoja lietuvių mokyklų išsaugojimą, o tokių garantijų nesuteikia rusų, lenkų mokykloms.
M.Š.: Taip pat mūsų netenkina lietuvių kalbos egzamino suvienodinimas jau po dvejų metų, dar nesuvienodinus mokymo programų.
Lietuviškose mokyklose vaikai lietuvių kalbos mokosi dvylika metų, mes tą dalyką turėtume išmokti per porą metų.
Trečia, pagal šį įstatymą, keičiasi mūsų tautinių mažumų statusas.
Iki šiol turėjome galimybę mokyti savo vaikus vien tautinės mažumos kalba, išskyrus užsienio arba lietuvių kalbą. Bet dabar be mūsų sutikimo yra įvedamas visiškai naujas dvikalbis modelis – dalis dalykų bus dėstoma lietuvių kalba.
– Kodėl būtent po dvejų metų lenkų vaikai jau turės laikyti tokio pat sudėtingumo lietuvių kalbos egzaminą, nors lietuviai to mokėsi 12 metų?
V.Bacys: Tik lenkų tautinė mažuma mano, kad yra problema, jog kai kurie dalykai dėstomi lietuvių kalba. Žydų, vokiečių, rusų mokyklos taip nemano.
Nuo šių mokslo metų visose mokyklose bus lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas. Jis artėja prie valstybinės kalbos brandos egzamino, bet ne prie gimtosios kalbos. Moksleiviai galės pasinaudoti netgi dvikalbiais žodynais, rusų ar lenkų literatūros pavyzdžiais.
– Bet ar gali vaikas, kuris valstybinę kalbą 10 metų mokėsi silpnesniu lygiu, vienodai gerai pasirodyti per egzaminą kaip ir tas, kuriam ši kalba yra gimtoji?
Galbūt tai turėtų būti įvedama numatant ilgesnį pereinamąjį laikotarpį, pavyzdžiui, 10 metų?
V.B.: Kalbos taisyklingumas – gramatika, rašyba, skyryba – sudaro tik 35 procentus egzamino. Visa kita – teksto rašymas. Tą pačią struktūrą, kokią vartoji per gimtosios kalbos pamokas, vartoji ir čia.
– Ar manote, kad įvedus tokią tvarką lenkų vaikai pasieks prastesnių rezultatų laikydami valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, sumažės jų galimybės gauti krepšelį stojant į aukštąsias mokyklas?
J.N.: Be abejo. Viceministras kalba apie niuansus, smulkmenas. Mes kalbame apie esminį dalyką – vieni vaikai iki dešimtos klasės mokėsi pagal vieną programą, kiti – pagal kitą.
Gerbiamas viceministre, kodėl jūs pabandėte įvesti suvienodinimą nuo 11 klasės, o ne iš karto dvyliktokams arba devintokams?
V.B.: Todėl, kad jūs, kaip Seimo narys, puikiai žinote, kad Lietuvoje yra pradinis, pagrindinis ir vidurinis išsilavinimas. Vidurinis išsilavinimas Lietuvoje yra neprivalomas.
Taigi galima klausti ir taip: ar vienodas galimybes stojant į aukštąsias turi lenkų kilmės mokinys, besimokantis lietuvių kalba dėstomoje mokykloje?
M.Š.: Profesorius Gediminas Merkys siūlo kelis būdus, kaip Lietuvai išsinerti iš kilpos, kurią pati sau užsinėrė, – atšaukti diskriminuojantį įstatymą, pamažu suvienodinti mokymo standartus ir ilgainiui prieiti iki vienodų egzamino sąlygų.
– Gal iš tiesų reikia sudaryti vienodas sąlygas? Juk vaikai, kurie dešimt metų mokėsi lietuvių kalbą vienu lygiu, negali jos mokėti taip gerai, kaip mokiniai, kuriems valstybinė ir gimtoji yra ta pati kalba.
V.B.: Mokyklos yra savarankiškos, jos jau galėjo priimti ne vieną sprendimą.
Tautinių mažumų mokykloms skirta ir daugiau valandų mokytis valstybinę kalbą, jos gauna ir daugiau pinigų, palyginti su lietuviškomis.
Taigi kiekviena mokykla, kiekviena šeima, pasirinkdama vieną ar kitą kelią, turi suvokti to pasirinkimo pasekmes.
J.N.: Tačiau tėvai, kurie leido vaikus į tam tikras mokyklas, suvokė, kad jie mokysis konkrečiomis sąlygomis.
Jie suvokė, kad visi dalykai bus mokomi, sakykime, lenkų kalba. Jie suvokė, kad turės galimybę, jei norės, parinkti mokytis tam tikrą dalyką valstybine kalba.
M.Š.: Viceministras labai giria naują egzaminų tvarką. Bet, viceministre, jūs žinote Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos nuomonę – birželio mėnesį labai nuodugniai apsvarsčius buvo nepritarta šiai programai dėl daugelio esminių dalykų.
Nepaisydama to, ministerija tokią tvarką patvirtino.
J.N.: Visus metus bandėme visokiais argumentuotais būdais pateikti savo nuomonę, surinkome daugiau nei 60 tūkst. parašų. Buvo aiškiai pasakyta, kad mes prieš tokius pakeitimus, bet ne prieš lietuvių kalbos mokymą.
– Ar svarbus argumentas – tautinių mažumų nuomonė, kuri dabar išreiškiama protestais?
V.B.: Yra ir kitų argumentų – tie vaikai yra gimę nepriklausomoje Lietuvoje ir čia užaugę.
Antra, švietimo srityje dirbu nuo 1990 metų ir galiu pasakyti, kad visą laiką vyksta ta amžina diskusija. Dėl įstatymo, kuris dabar buvo priimtas, buvo diskutuojama jau ne mažiau negu 10 metų.
Taigi problemą galima pateikti ir taip: kam trūksta politinės valios arba kam trūksta noro siekti kompromiso?