Kokio norėtume palinkėti rektoriaus vienam pirmaujančių Lietuvos universitetų?
Maksimalistinis variantas - tai neeilinė asmenybė Lietuvos inteligentijos pasaulyje su nepriekaištinga reputacija (argi ne taip sakė ministras G.Steponavičius?), žmogus, suburiantis aplink save jaunesnius mokslininkus, pasiruošusius sekti paskui savo mokytoją kad ir į pasaulio kraštą.
Kadangi retai realybė atitinka svajones, tai rektoriumi norėtųsi matyti bent jau išsilavinusį ir kultūringą žmogų, sąžiningą ir žymų mokslininką.
Rektoriaus pareigos neabejotinai sunkios. Nėra lengva dirbti administracinį, pedagoginį ir mokslinį darbą vienu metu vienodai efektyviai ir sąžiningai. Nesiimsiu komentuoti, ar dažnai rektoriams tai pavyksta, tačiau mokslininkai ir asmenybės, keliantys didžiausią susižavėjimą, retai patenka į universitetų valdžią. Gal todėl, kad jie neturi laiko ir nešvaisto energijos valdžios žaidimams, o tiesiog kantriai ir sąžiningai dirba?
Profesorius ir VGTU dabartinis rektorius R.Ginevičius pagarsėjęs tuo, kad jau seniai buvo „prispaustas“ dėl neįtikėtinai didelių pajamų universitete - beveik dvigubai didesnių nei bet kurio kito universiteto rektoriaus.
Profesorius akivaizdžiai pyko ir nesupratingiems žurnalistams bandė įrodyti, kad rektoriaus pajamos nėra vien rektoriaus atlyginimas, o dar jis gauna pajamų už mokslinius darbus, straipsnius ir kitus svarbius darbus, kuriuos jis dirba savaitgaliais ir po darbo, kadangi rektoriaus darbo diena labai ilga, trunkanti net po dešimt valandų, kaip teigė pats rektorius.
Visi, kas susiję su mokslu, puikiausiai žino, ką reiškia parašyti ir publikuoti mokslinį straipsnį. Kaip galima per metus parašyti po 20 straipsnių (rektoriaus žodžiai), kai žymiausiems pasaulio mokslininkams garsiausiuose universitetuose labai aukštas, neįtikėtiną produktyvumą nusakantis rodiklis yra du ar trys straipsniai per metus.
Nederėtų manyti, kad tai, kas ne visada yra įrodoma bei matoma kiekvienam žmogui ir už ką nebaudžiama, yra nematoma ir nepastebima.
Nepamirštamas ir kitas rektorių R.Ginevičių išgarsinęs įvykis, kuomet jis su žmona savo daugiabučio kieme niokojo svetimą automobilį. Vargu ar net šios kelios žinomos istorijos labai dera su tokiais apibūdinimais kaip išsilavinęs ir kultūringas žmogus, sąžiningas ir žymus mokslininkas.
Naujausias profesoriaus R.Ginevičius sukurtas trileris yra „Noriu būti rektoriumi“. Siužetas toks, kad naujai išrinkta VGTU taryba turėtų rinkti naują rektorių. Kandidatuoti nusprendžia trys žmonės, apie du iš kurių daugiau niekada ir nieko negirdėsime. Jie lyg ir turėtų būti vieni pagrindinių veikėjų, tačiau jiems atitenka antro plano vaidmenys.
Trečiasis kandidatas - profesorius ir dabartinis rektorius R.Ginevičius, kuris ir pagarsės šioje istorijoje. Jis savo kandidatūrą pasakoja iškėlęs, nes jam vadovaujant universitetui veiklos rodikliai tiek moksle, tiek studijose puikūs. Todėl, suprask, neturi žmogus daugiau ką daryti.
Tačiau nepaisant visų puikių rodiklių, kuriais rektorius giriasi, Valstybės kontrolė (VK) yra nustačiusi Vilniaus Gedimino technikos universitete šiurkščių buhalterinės apskaitos klaidų ir reikšmingų teisės aktų pažeidimų. Be to, paaiškėja, kad R.Ginevičius siekė universiteto paskelbtame ES finansuojamame projekte konsultuoti savo vadovaujamą įstaigą.
Ir nors mėgstamiausios rektoriaus frazės „čia kažkoks absurdo teatras“ arba „vieną kartą reikia baigti tą demagogiją“ ir kitokie labai agresyvūs išsireiškimai, tačiau vargu, ar dūmai išties visą laiką kyla be ugnies.
Kandidatūrą iškėlęs profesorius netikėtai gauna antausį, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pareiškia, kad jis yra pažeidęs įstatymą ir negali būti perrinktas rektoriumi.
Štai šitoje vietoje prasideda ta trilerio dalis, kur sename garaže visi šaudo vieni į kitus tamsoje. Rektorius sako vienaip, VTEK atstovai - kitaip. Ir niekaip neišeina suprasti - gali R.Ginevičius būti rektoriumi ar negali, pažeidė jis įstatymus ar ne.
VTEK yra nustačiusi, kad R.Ginevičius pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą. Įstatyme numatyta, kad etiką pažeidęs asmuo trejus metus negali dirbti valstybės tarnyboje. Tuo tarpu profesorius tikina domėjęsis ir išsiaiškinęs, kad VTEK sprendimas nekliudo tapti rektoriumi.
VTEK nuomone, VGTU rektoriui įstatymas galioja. Tai tik viena ištrauka iš susišaudymo. Toliau, kaip priklauso tikrame trileryje, garaže, kuriame visi šaudo, turi pasirodyti Jis ir padaryti tvarką.
Pasirodo ministras G.Steponavičius, kuris pasisako, jog tikisi, kad VGTU taryba atsižvelgs į VTEK išvadas, o rektoriumi gali būti tik nepriekaištingos reputacijos žmogus.
Čia kinas turėtų baigtis, tačiau toliau holivudiškas trileris transformuojasi į europietišką kiną, nes R.Ginevičiaus nervai neišlaiko ir jis rašo viešą laišką VGTU tarybai, graudžiai pasakodamas, kaip jį šmeižia ir persekioja švietimo ir mokslo ministras už tai, kad būtent jis kritikavo reformą.
Be to, kažin kokia patirtimi pasiremdamas rektorius atvirame laiške pateikia labai įdomų klausimą: „Vardan ko organizuojami rektoriaus rinkimai - ar dėl universiteto proveržio, ar dėl „patogaus“ rektoriaus pastatymo?“
Įdomu, kas tas „patogus“ rektorius, kodėl jis ministrui toks reikalingas ir dar būtent VGTU.
Matyt, įtikinta, kad Lietuvoje nuolat kuriami sąmokslai, klesti korupcija ir kitaip pažeidinėjami įstatymai, VGTU taryba rektoriui R.Ginevičiui leidžia kandidatuoti rektoriaus rinkimuose, o ministras plaunasi rankas dėl pasakytų žodžių, paversdamas juos abstrakcijomis.
Protingiausia šioje vietoje baigti net ir europietiško kino versiją, nes toliau nebus įdomu. Rinkimai - spektaklis įvyks su pagrindiniu veikėju priešakyje.
Stebėdamas šitą kiną spaudžiau dešinę reformai vien už tai, kad visa šita istorija iškilo viešumon, bet giliai širdyje buvau pradėjęs tikėti, kad pabaiga bus įspūdingesnė, na tokia amerikietiška, kurioje „geriečiai“ laimi. Sunku pasakyti, ar įmanoma, kad atsitiktų dar kažkas tokio, kas šioje istorijoje atverstų naują puslapį. Spėčiau, kad tai istorijos pabaiga.
Lietuvos universitetų rektorių rinkimuose labiausiai į akis krenta tai, kad naujai suformuotos tarybos nelabai turi iš ko rinktis ir tai yra visų mūsų problema, kad nesame aktyvūs ir pilietiški, bet puikūs verkšlentojai ir kritikai.
VGTU rektoriaus rinkimų istorijoje labiausiai įsimins „pagrindinio veikėjo“ ciniškas požiūris ir pozicija bei orumo ir savigarbos stygius.
Atrodytų, jei jau esi toks puikus profesorius, kaip kalbi apie save, kuris ir be algos gali užsidirbti gerus pinigus ir šaunų vardą, spjauk į visas komisijas, ministrus ir darbuokis savo universiteto labui.
Tačiau vietoj to minėtame viešame laiške skaitome: „Tikiu, kad Gerbiama Taryba įvertins šios istorijos atsiradimo gilumines priežastis. Eidamas į rektoriaus rinkimus aš matau ne „šiltą kėdę“, o sunkų, sudėtingą ir atsakingą darbą, įgyvendinant mano iškeltas universiteto pertvarkos idėjas. Noras eiti iki galo atsirado pamačius, kokiais metodais veikiama siekiant pašalinti neįtikusį žmogų“.
Įdomu, ar pats rektorius supranta kaip juokingai skamba, kad ministrui G.Steponavičiui būtinai reikia „patogaus“ rektoriaus, o rektoriui R.Ginevičiui - sunkaus, sudėtingo ir atsakingo darbo.