Ką daryti? Kada bus tas ilgai lauktas ir Lietuvos valdžios pažadėtas pagerėjimas? Ar jis apskritai dar įmanomas?
Teisingas atsakymas: geriau jau nebus. Be abejo, kažkam visada buvo, yra ir bus geriau ir netgi labai gerai. Bet daugumai, pirmiausia milijonui Lietuvos senjorų ir kandidatams į juos laukti geresnių laikų reiškia tik viena - savęs apgaudinėjimą.
Baisu? Taip, galima pasakyti ir taip. Stodami į ES, visi troškome praturtėti, o ne patirti feminizmo, politkorektiškumo ar europinės tolerancijos mažumoms triumfą.
Iliuzijų žlugimas - visada tragedija. O kai tai tampa permanentine būsena? Tikėjome „Sekundės“ banku ir EBSW. Kad išmokys mus gyventi iš palūkanų. Baigėsi tuo, kad dauguma tikinčiųjų liko be tų kelių dolerių, o kai kas ir be buto. Patikėjome ES, kad galima gyventi iš ES fondų ir skandinavų bankų paskolų eurais, ir vėl laužtuvu per nagus.
Tai gal protingiau būtų gyventi be iliuzijų? Nes kas sakė, kad gyvenimas šioje ašarų pakalnėje yra lengvas ir teisingas? Kaip ten reklamuodamas karstus sakė graborius Frankas Krukas? „Jurgis Vašingtonas toks vyras buvo ir vis tiek numirė.“ Tai kodėl mums gyvenimas turėtų būti rožėmis, atsiprašau, brangstančiu auksu klotas?
Be iliuzijų, tai be iliuzijų, bet ką tai reiškia? Kaip gyventi? Nebeimti paskolų, gyventi iš to, ką uždirbi?
Gyvename globalių finansinių fikcijų pasaulyje. Iš esmės nėra jokio skirtumo, ar aukso uncija kainuoja 2000, ar 200 dolerių. Nei pirmuoju atveju auksas jo turėtoją išgelbės nuo pinigų nuvertėjimo, nei antrasis atvejis reiškia dolerio galybę. Koks skirtumas, ar užsimuši, krisdamas iš devinto aukšto, ar plosiesi į žemę su lėktuvu?
Į klausimą, ar gyventi iš to, ką uždirbi, ar iš palūkanų, jau seniai atsakyta. Gyventi galime jau tik iš paskolų.
Pasirinkimas nebepriklauso nei nuo mūsų valios, nei proto. Net palyginti tvarkinga finansiniu požiūriu Vokietija nieko nebegali pakeisti. Per daug seniai tai prasidėjo. Tada, kai valstybės masiškai ėmė mokėti pensijas, o farmacijos mokslas ir pramonė ėmė kurti vieną už kitą geresnes žmogaus vegetaciją pratęsiančias priemones, pasaulis pasirinko kelią, kuriuo eidamos valstybės tapo milžiniškomis finansų piramidėmis.
Pamirškime trumpai politkorektiškumą. Kur logika, kad britas išeina į pensiją 60-ies, o gyvena 80 ir dar daugiau metų? Įskaitant mokslo metus, pusę gyvenimo žmogus rūpinasi maistu, pastoge, drabužiais, o kitą pusę jam valstybė tai patiekia dykai.
Ir - tai įsidėmėtina - paskutinysis ketvirtadalis, kai žmogus nebesirūpina pats maistu, yra pats brangiausias jo gyvenimo etapas, nes technologijos, palyginti su jo jaunyste, skiriasi kaip diena nuo nakties, vaistai taip per gyvenimą pabrango, kad jūsų senelis būtų numiręs, vien tik išgirdęs jų kainą, šilumos ir transporto kainos - išvis kosmose.
Ar įmanoma įsivaizduoti vilką, kuris paskutinius ketverius egzistencijos metus negaudo ir nepjauna stirnų bei avių, ar stirnų - kurios laukuose nerupšnoja žolės, tik laukia, kol joms žolę atneš?
Proporcija nuolat keičiasi darbo nenaudai. Pramonės revoliucijos metu Anglijoje žmogus gyveno kiek daugiau kaip 40 metų, o dirbo daugiau nei trisdešimt. Ateityje žmogus santykinai dar mažiau dirbs, nes vis ilgiau gyvens. Taškas, kai žirklės daugiau nebesižergia, artėja. Kiek ilgai dar taip gali tęstis? Tol, kol bus įmanoma skolintis iš ateities.
Pasirinkimas yra tik toks: arba dirbame tol, kol pakrutame, arba būdami dar pusėtinai kupini jėgų, išeiname į pensiją ir dar reikalaujame, kad jos nuolat didėtų. Tiksliau kalbant, jokio tokio pasirinkimo seniai nebėra. Už mus jau pasirinko iliuzijų dėl šviesios ateities daugiau turėjusios kartos prieš mus. Lieka skolintis. Ir nesukti sau galvos, kas tas skolas grąžins.
Po mūsų nors ir tvanas, štai XXI a. tikrasis šūkis. Pavyzdys - Vokietija, labai norinti nubausti paskolas prašvilpusius graikus, bet ne tik negalinti to padaryti - ji privalo duoti graikams naujus milijardus eurų.
Nesušelpsi graikų naujais milijardais, nukentės pati Vokietija. Vokiškų automobilių ir staklių graikai nebepirks. Graikams skolinę vokiečių bankai turės išsilaižyti blogas paskolas, todėl nefinansuos vokiečių pramonės. Ši ims strigti. Vokietijos (ir visos ES, mieli lietuviai!) biudžetas gaus mažiau pinigų. Vokiečių pensininkai nebegalės važiuoti į Kanarus. Vargas Ispanijai ir Lietuvos pramonei.
Ką turim? Tol, kol Vokietija pajėgs, ji finansuos Graikijos tinginius ir sukčius. Kaip ir portugalus ar airius.
Vokietijos finansų ministro W.Schauble's šauksmas, kad žūtbūt reikia ES sutarties pataisų norint įvykdyti ekonomines reformas, kurios užtikrintų euro zonos stabilumą, tėra šauksmas tyruose. Tai, ko nepadarė A.Hitleris, nuveiks demokratinė Vokietija?
Zuikio dainos, kurias gal ir gali traukti koks nors bulvarinis anglų laikraštis, nevengiantis pašmaikštauti vokiečių tema. Vokietija yra nepajėgi įgyti tokių svertų, kad priverstų ES gyventi pagal išgales. Europa ir JAV apskritai nebepajėgios grįžti prie kuklaus gyvenimo iš to, kiek žmogus uždirbo. Jau vien todėl, kad dirbančiųjų skaičius yra gerokai mažesnis nei išlaikytinių, demokratijoje tai žlugęs reikalas.
Gyvendami globalių finansinių fikcijų laikais, kai vieną dieną naftos kaina kyla, o doleris krenta, ir atvirkščiai, mes turime susitaikyti, kad tikro ekonomikos pagerėjimo nebegali būti. Ekonomika - kaip amerikietiški kalneliai, tik uuuch,aaach, ir vėl iš naujo.
Politikai, kurie žada pagerėjimą, šlykščiai meluoja, manydami, kad infliacijos ragana susuks mažutėliams galvas, ir šie nepajus apgaulės.
Čia - dabar ir ateityje - nieko stabilaus, jokios ramios rytdienos, tik amžina kova už būvį. Viskas priklauso nuo to, ar ant teisingo laiptelio atsistojai jaunas. Dar tiksliau, ant kurio laiptelio stovi dabar.
Pavyzdys - Lietuvos ūkininkas. Sunkus gyvenimas iki ES, ir ES pinigų auksu klotas kelias tam, kuris išgyveno iki ES pinigų. Ir, žinoma, tam, kuris sulauks dar didesnio pasaulinio žaliavų pabrangimo.
Apskritai geriausiai jaučiasi tas, kuris (neseniai apie vieną tokį keistuolį rašyta) šlamščia žolę ir išsiverčia per mėnesį su 150 Lt. Nori namo, geros mašinikės ir dar nuotakos su 90-60-90 cm? Sveikas atvykęs į lakūnų bandytojų, kur didelis ekonominis mirtingumas, būrį!
Tačiau ištarus A, reikia pasakyti ir B. Vyrukas, kuris kaip karvė šlamščia žolę, kelia mirtiną pavojų ir taip nestabiliai Lietuvos ekonomikai. Sumažinęs savo vartojimą iki arklio ir karvės poreikių, jis naikina maisto ir tekstilės pramonių darbo vietas, skurdina pensininkus, apvagia gimdyves, pradinukus ir studentus.
Lygiai kaip ir visokie homeopatai, žaliavalgiai bei filosofijos magistrės, kurios su Platonu nelabai, bet, prisisiurbusios kairuoliškų žaliųjų pseudoidėjų, į krautuvę ištisus metus vaikšto su tuo pačiu purvinu drobiniu maišeliu. Žlugdo maišelių pramonę, naikina darbo vietas, „Sodros“ įplaukas ir siekia sukelti naują pasaulinę finansų krizę. Kad po to galėtų parėkauti, koks supuvęs tas kapitalizmas.
Ne A.Kubilius, ne konservatoriai su liberalais, o kiekvienas, kuris atsisako vartoti, yra didžiausias Lietuvos pensininkų priešas.
Tas, kuris „už“ daugkartinį drobinį maišelį ir „prieš“ vienkartinį, bus teisus tik tada, kai paskelbs, kad žmogus, kaip ir kiekvienas kitas gyvūnas, pats privalo medžioti maistą tol, kol pakruta, o ne tikėtis ilgo ir gražaus gyvenimo iš pensijos. Kairieji nepaskelbs. Tikėjimas trukdo. O dešinieji? Dešinieji baigia išnykti kaip rūšis.