Žygyje dalyvavusi veterinarė Lina Petrylienė pripažino – žemaitukai kasdien ją stebina vis labiau.
60–80 kilometrų įveikę žirgai nerimo netgi ir sustoję poilsio – nepraleisdavo progos vienas kitam kanopomis aplyginti šonus. „Toks jų temperamentas”, – lėkti besiveržiančius žirgus išsipūtusiomis šnervėmis meiliai nužiūrinėdavo žygeiviai.
Žirgus augina laisvalaikiui
Pernai Juodąją jūrą, o šiemet karališkuosius Vavelio rūmus Krokuvoje pasiekęs laukuviškis verslininkas 45 metų Vaidotas Digaitis pats augina 9 žemaitukų veislės žirgus.
Maisto produktais prekiaujantis žemaitis neslepia, kad žirgus augina savo malonumui, o ne dėl pelno.
Anksčiau laukuviškis už kiekvieną žirgą kasmet gaudavo po 800 litų išmokų. Tačiau jų verslininkas atsisakė: kontroliuojančios institucijos daugiau gaišina nei duoda naudos, o dotacijos per menkos žirgams išlaikyti.
„Žemaitukus auginu dėl dviejų priežasčių: su žirgais turiningai praleidžiu laisvalaikį ir prisidedu prie ties išnykimo riba esančios veislės išsaugojimo.
Patys esame nykstanti tauta, privalome rūpintis ir savo paveldu”, – sakė V.Digaitis.
Jodinėti leidžia nemokamai
Prieš 7 metus pirmą žemaituką Ceklį nusipirkęs žemaitis dabar jau turi visą bandą. Jai laukuose verslininkas surentė specialią nuo vėjų, lietaus saugančią pašiūrę.
Laisvalaikį žirgams paskyręs laukuviškis stengiasi jais joti ne rečiau kaip kas antrą dieną.
Ištverme, temperamentu ir nereiklumu pasižymintys žirgai prisileidžia ne tik šeimininką, bet ir svečius.
Verslininko žmonos Jūratės, vyresniųjų vaikų Gabijos ir Gedimino Jurgio prie žirgų netraukia, bet kartu pajodinėti vis dažniau pasiprašo jaunėlė Jorė.
Vyriškis jodinėti pasiima ne tik dukterį, bet ir kaimynų vaikus. „Vaikams leidžiu jodinėti nemokamai, taip stengiuosi skiepyti meilę žirgams”, – šypsojosi žemaitis.
Verslininkas šiltesnę dieną su žirgais skrieja iki netoliese esančių ežerų ir kartu su jais plaukioja vandenyje. Žemaičiui tai – geriausias poilsis.
Nesivaiko naudos
Žirgus dėl prieraišumo ir išskirtinės ištvermės giriantis V.Digaitis pripažino, kad jie turi bene vieną trūkumą – yra nedidelio ūgio.
Kitų veislių žirgai yra gerokai aukštesni, todėl joti jais patogiau – jų žingsnis platesnis, mažiau pavargsta raitelis.
„Viskas kaip mūsų gyvenime – juk ir moterys labiau dairosi į aukštesnius vyrus”, – šypsojosi V.Digaitis.
Augindamas žirgus jis negauna jokios materialinės naudos.
„Iš žemaitukų vargu ar įmanoma pragyventi, nes jie nebrangūs – kainuoja 5–7 tūkstančius litų.
Aišku, elito klasės žirgas brangesnis, – sakė V.Digaitis. – Žinau Lietuvoje vos vieną žirgininką, kuris įstengia pragyventi augindamas žemaitukus – juos naudoja savo turizmo sodyboje.”
Tarpukariu iš Lietuvos kasmet į užsienį buvo išvežama po maždaug 30 tūkstančių žirgų. Dabar žemaitukų augintojų liko saujelė, mat šalyje išlikę vos per 400 šios veislės žirgų. Iš jų veisti tinkamų – gal tik penktadalis.
Perka ir užsieniečiai
Tačiau V.Digaitis nėra visiškai teisus sakydamas, kad žemaitukus laikyti nuostolinga. Mat šios veislės žirgus mielai perka ir užsieniečiai.
Didelę paklausą turi treniruoti sportiniai žemaitukai. Jie labai ištvermingi. Tačiau kol kas tokių žirgų yra tik Vilniaus žirgyne, o pavieniai augintojai turi nebent po vieną kitą.
Pasak buvusio Vilniaus žirgyno direktoriaus, Lietuvos žemaitukų arklių augintojų asociacijos valdybos nario Stasio Svetlausko, treniruotų žemaitukų paklausa ypač didelė Skandinavijos šalyse. Tačiau parduoti žirgus tenka per tarpininkus.
„Mūsų augintojai už tokį žirgą gauna maždaug 4000 eurų. Bet esu tikras, kad, nuvežtas į Skandinaviją, žemaitukas parduodamas mažiausiai dvigubai brangiau”, – pasakojo S.Svetlauskas.
Kurį laiką nepardavinėjo
Į pensiją išėjęs buvęs Vilniaus žirgyno vadovas dar nuo 1971 metų rūpinasi išnykstančios žirgų veislės atkūrimu. Maždaug prieš 20 metų jis pats pradėjo veisti žemaitukus.
„Tuo metu mano žmona atsiėmė senelių žemę Mažeikių rajone, Ašvėnų kaime. Ten iki šiol ir auginame žirgus.
Dabar turiu penkis nuosavus žemaitukus. Daugiau jų laikyti nė negalėčiau, nes tam nėra sąlygų. Nors būta, kai jų auginau net dešimt”, – sakė S.Svetlauskas.
Vadovaudamas Vilniaus žirgynui jis kurį laiką išvis neleido pardavinėti žemaitukų. Nebent išskirtiniais atvejais, kai įsitikindavo, kad pirkėjas juos augins, o ne išveš ir parduos.
„Buvome nutarę suaugusio žemaituko neparduoti pigiau nei už 10 tūkst. litų.
Tačiau ne visuomet pavykdavo laikytis tokių nuostatų. Pamenu, atvažiavo žmogus pirkti veislei eržiliuko ir klausia, už kiek jį parduotume. Sakau – dešimt tūkstančių litų. Žmogus tik susiėmė už galvos... Sulygome už devynis tūkstančius.
Esu ir savo auginamų žemaitukų vieną kitą pardavęs. Eržiliukai man nereikalingi, nes kergti atsivežu eržilų iš žirgyno.
Esu ir dabar vieną neva pardavęs: sutarėme su pirkėju, kad kai tik turės pinigų, sumokės”, – kalbėjo entuziastingas žirgų augintojas.
Nori greitai pasipelnyti
Pasak S.Svetlausko, žemaitukams pirkėjų tikrai nestinga. Tačiau augintojams tenka laviruoti, nes pačių geriausių žirgų parduoti nevalia – būtina juos auginti veislei.
Tiesa, susigundančių lengvais pinigais nestinga. Dar sovietmečiu Vilniaus žirgynas buvo sukirtęs rankomis su pirkėjais iš Vokietijos.
Apie tai sužinojęs S.Svetlauskas iškart nuskubėjo pas tuometį vadovą ir pasiteiravo, kurį žirgą ketinama parduoti. Sužinojęs, kad vokiečiai nori paties geriausio eržilo, susiėmė už galvos.
„Surašiau vokiečiams raštą, kad žirgas susiluošino ir apšlubo, todėl nebetinkamas parduoti. Tai buvo puikus eržilas. Tačiau jis nugyveno 34 metus, net paskutiniais metais paliko palikuonių”, – pasakojo S.Svetlauskas.
Anot jo, norinčių greitai praturtėti nestinga ir šiais laikais. Pavyzdžiui, rugsėjo viduryje Panevėžio rajone vyks veislinių gyvūnų paroda-mugė.
Kalbama, kad vienas augintojų į ją parduoti atveš visus savo žemaitukus.
„Toks žmogaus požiūris – trumparegiškas”, – įsitikinęs žemaitukų augintojus vienijančios asociacijos vienas vadovų.
Pats kausto žirgus
Šios veislės žirgai nėra reiklūs. Vienam išlaikyti, V.Digaičio apskaičiavimu, per metus užtenka vos tūkstančio litų.
„Tačiau tiek reikia tik gyvybei palaikyti. Toliau reikėtų priskaičiuoti skiepus, kaustymą, veterinaro paslaugas”, – skaičiavo žemaitis.
Per septynerius metus žirgų mylėtojas pats pramoko kalvio amato, todėl žirgus pakausto pats. Taupydamas pinigus pats suleidžia žirgams ir skiepų vakcinas.
Verslininkas neslėpė, kad Lietuvoje beveik neįmanoma rasti specialisto, išmanančio, kaip būtina formuoti žirgų kanopas: „Idealu būtų, kad specialistas arklio kojas apžiūrėtų kas porą savaičių. Tačiau tai sau gali leisti tik dideli žirgynai, o ne smulkūs augintojai.”
V.Digaitis įsitikinęs, kad unikaliesiems žemaitukams būtina surasti specifinę nišą, kitaip šios veislės išsaugoti nepavyks: „Pavyzdžiui, britai juos dėl išskirtinės ištvermės naudodavo kasyklose. O mes jojame į ištvermės varžybas.”
Meilės žygio valdovų keliu iš Vilniaus į Krokuvą dalyviai raiteliai paskleidė žinią pasauliui apie unikalius žemaitukų veislės žirgus. Viena seniausių Europoje veislių tebėra ties išnykimo riba. Jos išsaugojimu rūpinasi ne tik ES fondai, bet ir saujelė entuziastų.
Už žemaitukus moka dosniausiai
Auginantys senųjų veislių gyvulius ir paukščius žemdirbiai gali gauti ir ES paramą. Tam numatyta Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos lėšų.
Pagal priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos” yra skiriama išmokų žemdirbiams, dalyvaujantiems programoje „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas”.
Taip skatinama laikyti ir veisti žemaitukus, stambiuosius žemaitukus ir Lietuvos sunkiuosius arklius.
Ir ne tik juos: parama teikiama veisiantiems šėmuosius, baltnugarius, senojo genotipo Lietuvos juodmargius bei žaluosius galvijus.
Parama teikiama ir veisiantiems senojo genotipo Lietuvos baltąsias bei vietines kiaules, taip pat senojo genotipo Lietuvos juodgalves ir šiurkščiavilnes avis.
Paramos gali tikėtis visi žemdirbiai, laikantys bent vieną nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulį arba nors dešimt naminių paukščių.
Išmokos už gyvulius skiriasi, nelygu veislė. Daugiausia – 683,65 lito per metus mokama už kiekvieną žemaitukų arba stambiųjų žemaitukų veislės žirgą.
ES parama už smulkiuosius žemaitukus, kaip ir kitus nykstančius senųjų veislių žirgus (stambiųjų žemaitukų, Lietuvos sunkiųjų), teikiama nuo 2003 metų.
Pasak S.Svetlausko, negražu būtų teigti, kad už senųjų veislių išsaugojimą per metus teikiamos paramos pakanka tik avižoms. „Svarbiausia, kad žemaitukus kaip saugotiną veislę pripažino Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija, jie buvo įtraukti į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą”, – sakė S.Svetlauskas.
Mažiausiai – po 96,68 lito – mokama už kiekvieną Lietuvos šiurkščiavilnę arba senojo genotipo Lietuvos juodgalvę avį. Parama teikiama penkerius metus.
ES paramos teikėjai kelia ir tam tikrų sąlygų. Pavyzdžiui, gyvulius veisti galima tik grynuoju veisimu, t.y. veisti naudotini tik tos pačios veislės gyvuliai.
Be to, ir banda gali būti papildyta tik tais gyvuliais, kurie priklauso senosioms, nykstančioms veislėms.