Mūsų laimėjimai nekokie. Bet getrus pridėjęs prie širdies galiu prisiekti, kad noro, užsidegimo ir pastangų įdedame tikrai daugiau nei dabartinė rinktinė, kurios laimėjimai, švelniai tariant, ne ką didesni.
Galėčiau būti Lietuvos futbolo rinkinės treneris. Tikrai. Studijavau menotyrą, tad apie grožį šį tą išmanau.
Labai tikėtina, kad mano vedama rinktinė bent jau žaistų gražiau – trumpais kamuolio perdavimais aikštėje paišytų Luvro vertus paveikslus.
Nekaltinčiau nei savęs, nei žaidėjų, jei per dvejas rungtynes neįmuštume nė vieno įvarčio Lichtenšteinui ir būtume gėdingai nušvilpti savų sirgalių.
„Liaudis juk negali suprasti šiuolaikinio meno! Todėl nekurkite tragedijos! Nėra jokio fiasko!” – atrėžčiau kritikams.
Galėčiau būti Lietuvos futbolo rinktinės treneris. Išties. Juk mano taktika ir strategija remtųsi estetika. Jau tuo praturtinčiau dabartinę rinktinę, kurios strategija – kaip nors atsilaikyti, o taktika – jokios taktikos nebuvimas, kaip kalba patys rinktinės nariai.
Galėčiau būti Lietuvos futbolo rinktinės treneris. Neabejoju.
Juolab kad turėčiau šitokį užnugarį – ypač patikimas būtų vienas Lietuvos futbolo federacijos vadų L.Kvedaras.
Tiesa, L.Kvedaras spaudoje mane, kaip R.Žutautą, kartais pavadintų kokiu nors „arkliu, nelabai tinkančiu prie lietuviško futbolo”, o mano treniruojamą komandą prilygintų veteranų turnyrų dalyviams, kurie „į aikštę eina nupirdę, bet vis tiek rėkia apie pirmąją vietą”.
Bet dėl savo kūrybinės laisvės panašius epitetus tikrai iškentėčiau, juolab kad, anot L.Kvedaro, „trenerio keitimas neduos jokios naudos”. Kaip, beje, ir bet kokie kitokie pokyčiai, nes padėtis šalies futbolo pasaulyje nors ir labai prasta, bet, kaip sakoma, be išeities.
Todėl aš galvoju: tikrai galėčiau būti geras Lietuvos futbolo rinktinės vadovas. Kuriam net nulis, pasirodo, yra prasmingas skaičius.