Po kelių dienų bus šešeri metai, kai „Lietuva” užvėrė duris. Dabar tai – apleistas pastatas nutriušusiomis sienomis, išdaužytais langais sostinės centre.
Didelių užmojų turėję verslininkai „Lietuvą” privatizavo. Planavo statyti daugiafunkcį pastatą su dviem kino salėmis.
Bet būrelis „Lietuvos” šalininkų stengėsi uždrausti griauti sovietinį statinį.
Jie rengė akciją „Išsaugokime „Lietuvą”, skandavo „Laisvę geram kinui!” ir taip esą kovojo už neholivudinį kiną. Dėl jų buvo įsukta teismų karuselė. Verslininkai, ketinę nugriauti griozdą ir vietoj jo pastatyti naują pastatą, galų gale bankrutavo.
Palikime detales dėl kino teatro pastato istorijai. Kokia jo šiandiena?
„Lietuvą” šią savaitę nesėkmingai trečią kartą buvo mėginama parduoti varžytynėse. Niekas jos nepanoro pirkti. Tas pastatas ir toliau liks sostinės piktžaizdė.
Tuo tarpu Vilniuje jau veikia bent du kino teatrai, demonstruojantys neholivudinio kino juostas, dėl kurių taip aršiai kovojo „Lietuvos” šalininkai. Atsiranda vis naujų erdvių nekomerciniam kinui. Žodžiu, intelektualai nebadauja ir nemiršta.
Nejaugi tais protestų laikais aršieji „Lietuvos” gynėjai nesuprato, jog geras kinas nesusijęs su konkrečiu pastatu? Filmai juk gali būti rodomi bet kur. Beje, pačioje „Lietuvoje” to vadinamojo neholivudinio kino beveik ir nebuvo.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad šiuo metu įgyvendinti abu sovietinio pastato gynėjų šūkiai. Geras kinas laisvas, jo netrūksta. Griuvena „Lietuva” išsaugota.
Tik kur jie dabar, tie gynėjai? Į kieno lizdą padėjo kiaušinius? Kam likimą kukuodami lemia?