Opozicinei Lenkijos demokratinei kairiųjų sąjungos frakcijai
Lenkijos Seimui priklausantis buvęs diplomatas interviu BNS taip pat
pabrėžė, kad šiuo atveju nereikia ieškoti kaltų, o taisytis
turėtų stengtis abi pusės.
- Naujasis Lietuvos Švietimo įstatymas nustato lygiai tokias pačias taisykles tautinėms mažumoms, kurios daugelį metų galioja Lenkijoje ir kitose Europos šalyse. Ar matote priežastis tokiems stipriems Varšuvos protestams?
- Aš nematau jokių protestų iš Varšuvos pusės. Lenkijos
Vyriausybė sureagavo ne į įstatymą, o į lenkų bendruomenės
reakciją į šį įstatymą. Jeigu žmonės protestuoja, reiškia,
jie turi kažkokią priežastį. Mano įsitikinimu, šis įstatymas
nėra diskriminuojantis. Ir iš tikrųjų Lenkijoje kai kuriose
tautinių mažumų mokyklose yra labai panašiai, kadangi tie patys
dalykai dėstomi lenkų kalba. O kai kuriose, pavyzdžiui, vokiečių
arba baltarusių tautinių mažumų mokyklose visi dalykai dėstomi
lenkiškai, o yra praplėsta tik gimtosios kalbos programa. Tačiau
tos mažumos nereikalauja pakeisti programą, vadinasi, pritaria jai.
O tiesa tokia, kad iki šiol Lietuvos lenkų mokyklose visi
dalykai buvo dėstomi lenkų kalba, todėl kažkas atimama. Jeigu
kažkas atimama, žmonės paprastai protestuoja. Kaip ir įvairių
privilegijų atėmimas, kurias turėjo įvairios profesinės grupės.
Jeigu tos privilegijos atimamos, iš karto gimsta protestai, tai yra
normalus reiškinys. Nežinau tos situacijos tiksliai, bet galbūt
Lietuvos valdžia prastai parengė tą bendruomenė priimti tai,
galbūt per mažai informavo, kokie bus pokyčiai. Gal per mažai
informavo, kad tai yra standartas. Jei žmonės protestuoja, reiškia
turi kažkokią priežastį tam, o išaiškinti tą priežastį yra
Lietuvos valdžios problema.
- Lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje teigia, kad vis dar turi mažiau teisių švietimo srityje negu lenkai Lietuvoje. Ar manote, kad Lenkijos Vyriausybė tinkamai reaguoja į tai?
- Aš nežinau tų nuogąstavimų. Lietuvių mažuma Lenkijoje yra
labai neskaitlinga palyginus su lenkų mažuma Lietuvoje. O jei
lyginti su su visu gyventojų skaičiumi, tai yra galbūt keliolika
tūkstančių iš 38 mln., tai yra labai nedidelis kiekis. Taigi
suprantama, kad tokia mažuma, kuri sudaro tokį menką procentą,
nėra taip smarkiai atstovaujama politikoje. Pas mus po valstybės
reformos dauguma problemų sprendžiama savivaldybių lygmenyje, ir ta
savivalda puikiai pasitvirtina. Ir toje teritorijoje, Punsko, Seinų
regione, savivalda yra lietuvių rankose.
O lenkų mažuma skaitlinga ir absoliučiais skaičiais, ir
palyginus su gyventojų skaičiumi, todėl turi savo politinių
ambicijų. Kadangi jų yra daug, jie turi yra savo politinį
atstovavimą. Todėl Lietuvos Seime yra narių iš lenkų mažumos, o
Lenkijos seime nėra narių iš lietuvių mažumos, nes jų tiesiog
yra per mažai, kad galėtų išsirinkti savo Seimo narį.
- Lenkų mažuma Lietuvoje kalba apie kelias problemas, kurios nebuvo sprendžiamos metų metus. Tarp jų yra pavardžių ir vietovardžių rašyba, nuosavybės atstatymas, o pastaruoju metu - švietimas. Kurias iš jų jūs laikote tikromis, sukeliančiomis tikrus sunkumus žmonėms, kurias reikėtų spręsti pasitelkiant politinę valią?
- Aš gerai nežinau dabartinės situacijos. Stebint iš toli, kas
čia vyksta, galima susidaryti įspūdį, kad yra įvairių tam tikru
metu madingų problemų. Kelis metus aš girdėjau, kad svarbiausia
problema yra pavardžių rašyba. Dabar pavardžių rašyba nustojo
būti didžiule problema, atsirado problema su švietimu. Gali
atsirasti įtarimas, kad yra kažkokių budinčių problemų - jei tos
problemos nėra, rasime kitų.
Galbūt esmingiausia problema yra nuosavybės grąžino problema,
kadangi tai yra kažkas tokio, kad turi užtikrinti žmonių buitį.
Aš suprantu, kad žemės grąžinimas nėra lengvas klausimas, kad
žemės nuosavybės grąžinimas aplink didmiestį irgi yra nelengvas
dalykas. Kažkada problemos su žemės grąžinimu aplink Kauną buvo
labai panašios į tas aplink Vilnių todėl, kad miestai per
keliasdešimt metų išsiplėtė. Tačiau konfliktas aplink Kauną
neturėjo tautinio pobūdžio, o čia natūraliai turi tokį pobūdį.
Kiekviena valstybė turi parengti sau komunikavimo su savo visuomene
mechanizmą, nes lenkai Lietuvoje ar Lietuvos lenkai yra Lietuvos
piliečiai. Lietuvos Vyriausybė turi rasti komunikavimo būdą su
jais. Jeigu yra protestų, reiškia, kad tuose komunikacijos kanaluose
kažkas nepavyko.
Dar vienas dalykas - apie lenkų bendruomenę kalbame kaip apie
tam tikrą monolitą. Bet juk netgi sociologiškai žiūrint tai yra
labai įvairūs žmonės, įvairios grupės. Klausimas, kokiam lenkų
skaičiui atstovauja tos politinės organizacijos.
- Kokia jūsų nuomonė, apie tai, kad lenkų kilmės Lietuvos politikai lenkų mažumą ir minėtas problemas naudoja kaip įrankį, politinį instrumentą, atnešantį balsus?
- Prastai žinau dabartinę Lietuvos politinę areną. Bet žinau,
kad lenkai užima įvairius aukštus postus Lietuvos administracijoje.
Juk neseniai užsienio reikalų viceministras buvo lenkas, gynybos
viceministras buvo lenkas. Aš neturiu abejonių, kad tie žmonės yra
dori Lietuvos piliečiai ir tai irgi yra Lietuvos lenkai.
- Analogiškas klausimas apie Lenkiją - ar Lenkijos politikai naudoja Lietuvos lenkų mažumą kaip politinį instrumentą?
- Manau, kad kai kurie - taip. Tai tikriausiai irgi suprantama.
- Ar manote, kad Radoslawo Sikorskio užsienio politika Lietuvos atžvilgiu yra tinkama?
- Aš nevertinsiu to Lietuvoje. Aš esu opozicijos Seimo narys, aš
kritikuoju Lenkijos Vyriausybę, bet nereikalaukite, kad aš tai
daryčiau Vilniuje.
- Ar manote, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai pablogėjo per pastaruosius metus, kokios priežastys tai nulėmė?
- Aš manau, kad faktai tie patys, pakito tiktai vertinimai. Kas
šiandien realiai yra kitaip negu prieš penkerius metus? Švietimo
įstatymas yra naujas, o šiaip viskas tas pats. Problema yra tame,
kad trūksta gyvo dialogo visuose lygmenyse. Galbūt didžiausią
aktyvumą čia rodo prezidentai. Prezidentė važiuoja į įvairius
minėjimus Lenkijoje, B.Komorowskis irgi atvyksta vizitų į Lietuvą.
Premjerų lygmenyje tie kontaktai buvo žymiai blogesni, galbūt dabar
pradedant sekmadieniu pasikeis. Užsienio reikalų ministrų lygmenyje
tų kontaktų išvis nėra. Iš esmės priežastis yra dialogo
nebuvimas. Bet nelaukite, kad aš parodyčiau, kas yra kaltas. Visi
konfliktai gimsta iš kaltųjų ieškojimo, visi turėtų savo pusėje
ieškoti tų kaltųjų ir taisytis savo pusėje.
- Ar galite išvardyti kelis instrumentus ar svertus, kuriuos galima pasitelkti santykiams pataisyti?
- Pirmiausia reikia dialogo visuose lygmenyse. Visuomeninė opinija
yra žurnalistai. Klausausi, ką sako Lenkijos žurnalistai, skaitau,
ką jie rašo ir neįtariu, kad kažkas ten turi blogų ketinimų. Bet
tai ką jie sako, tik parodo, kad jie visiškai nežino tos padėties,
nežino realijų ir kalba lozungų lygmenyje. Būdamas Lietuvos
Užsienio reikalų ministerijos vietoje aš pakviesčiau rimtus
Lenkijos žurnalistus ir organizuočiau jiems ekskursiją po lenkų
mokyklas. O Lenkijos Užsienio reikalų ministerija turėtų
pasikviesti Lietuvos žurnalistus ir nuvežti juos į ekskursiją po
Sileziją, po Opolės krašą, ten, kur gyvena vokiečių mažuma, kur
yra dvikalbės lentelės, ir Lenkija nuo to nežlunga, nepraranda savo
suverenumo. Tai yra natūralu, o mes prieš 30 metų irgi to bijojome.
- Kokia jūsų nuomonė apie tai, kad buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walesa atsisakė priimti Lietuvos valstybės apdovanojimą?
Jerzy Giedroycas nepriėmė iš L.Walesos
Baltojo erelio ordino, aukščiausio Lenkijos apdovanojimo. Taigi,
kartais tie didieji turi tokių fanaberijų.