Kitaip tariant, galvokim, kad gyvenimas Lietuvoje gražus ir nėra ko čia verkšlenti, protestuoti, o tuo labiau emigruoti. Geriau būkime vieningi ir girkime išmintingą savo valdžią, kuri sutramdė krizę, stabilizavo ekonomiką ir net keliomis dešimtimis padidino milijonierių skaičių.
Tačiau ar dėl stabilios ekonomikos su 14 proc. bedarbių, penktadaliu žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, ir masine jaunų žmonių emigracija, grasinančia tautos išnykimui, galima pasiekti tautos vienybę? O gal tautos vienybei pasiekti reikalingi kiti tikslai, turintys kilnesnę idėją nei stabilumas bet kokia kaina?
Iškilaus tautos prisikėlimo šauklio ir kovotojo su rusų imperija Vinco Kudirkos „Tautinėje giesmėje“ paskutinės eilutės baigiasi žodžiais: „Vardan tos Lietuvos/ Vienybė težydi!“ Taigi, dėl Lietuvos – laisvos, nepriklausomos ir demokratinės. Būtent tokią Lietuvą įsivaizdavo laisvamanis demokratas V.Kudirka.
Laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą iškovojome 1918–1920 m., bet demokratija ir pilietinėmis laisvėmis pasidžiaugėme tik šešetą metų. Paskui buvome tik nepriklausomi. Lietuvoje nemažai buvo tokių, kuriems to ir užteko. Ypač tuo buvo patenkinti tautininkai, įvedę cenzūrą, uždraudę visas kitas partijas ir šlovinę tautos vadą Antaną Smetoną.
Pastarasis mėgo kalbėti ir rašyti apie tautos vienybę. Jo raštų, išleistų 1930 m., pirmasis tomas taip ir pavadintas – „Vienybės gairėmis“. Tačiau vienybę A.Smetona suprato visai kitaip nei V.Kudirka. A.Smetonai jau nereikėjo demokratijos, jam reikėjo tautos vienybės, kuri palaikytų jo autoritarinę valdžią ir paklustų tautininkams.
Kiek iš tikrųjų pats A.Smetona ir tautininkų viršūnėlė buvo vieningi su tauta, parodė 1940 m. be šūvio įvykdyta sovietų okupacija.
Šiandien daug tenka girdėti ir skaityti, kokie vieningi mes buvome Sąjūdžio metais, kaip vieningai stovėjome Baltijos kelyje, vieningai priešinomės okupantui. Tačiau tai – ne visa tiesa.
Kiek man pačiam teko patirti, tai buvo aktyviausios tautos dalies vienybė. Toli gražu ne visi tautiečiai veržėsi net į Baltijos kelią, o Sąjūdžio aktyviais nariais buvo apie keliasdešimt tūkstančių asmenų, panašiai, kiek dabar yra dviejose didžiausiuose Lietuvos partijose – Socialdemokratų ir Tėvynės sąjungoje.
Tačiau tikroji tautos vienybė dėl nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos idėjos buvo neginčytina, suvienijusi didžiąją daugumą tautos ir ji tai patvirtino rinkimuose į parlamentą, išrinkdama į jį daugiau nei du trečdalius Sąjūdžio atstovų, o vėliau referendumu patvirtindama demokratinę nepriklausomos valstybės konstituciją.
Apie kokią vienybę kalba dabartiniai politikai ir kiti veikėjai, sunku pasakyti, nes jie neįvardija tos vienybės turinio. Jie neįvardija idėjos, dėl kurios tauta turėtų vienytis. Nei kova su biurokratija, nei su kontrabanda ar korupcija, nors ir reikalingi, nėra pakankamai aukšti tikslai, kurie galėtų vienyti didesnę dalį tautos.
Jau 20 metų esame nepriklausoma, demokratinė ir laisva valstybė. Per šį laikotarpį mūsų visuomenė iš esmės pasikeitė. Susikūrė kapitalistiniai laisvos rinkos diktuojami ekonominiai ir socialiniai santykiai. Juos dalis visuomenės priėmė labai palankiai, o kita dalis – palyginti sunkiai. Visuomenė smarkiai susiskaldė, mes tapome vartotojiška tauta, turime begalę nereikalingų daiktų ir siekiame dar daugiau jų įsigyti.
Šalia sąlyginai nedidelio turčių skaičiaus ir palyginti menko pasiturinčio vidutinio sluoksnio susidarė ženklus skurdžiai gyvenančių ir menką išsilavinimą turinčių žmonių sluoksnis. Pastarieji dažniausiai pastebimi provincijoje, mažuose miesteliuose ir kaimuose, paplito ir naujas reiškinys – benamiai valkatos, kurių skaičiaus niekas nežino.
Atsiradusią didžiulę nelygybę tarp atskirų visuomenės sluoksnių vieni, kuriems labiau pasisekė, lengvai pateisina sakydami, kad jie – ne išimtis. Ir tai tiesa, bet ne visa tiesa, nes skirtumų visur yra, bet nebūtinai tokių didžiulių kaip Lietuvoje.
Pagal šį rodiklį esame vieni iš lyderių visoje ES. Tokių skirtumų buvo ir sovietų laikais. Partinė nomenklatūra ir kitokio plauko grietinėlė buvo toli nuo savo tautos ir materialiai, ir dvasiškai, bet savo turtus slėpė, o ne demonstravo, kaip tą daro dabartiniai turtuoliai, piktindami likusią tautos dalį.
Kiti mūsų piliečiai tokius didžiulius skirtumus ir ypač besididžiavimą jais smerkia ir kol kas tyliai protestuoja. Jaunesni protestuoja kojomis į Vakarus bei internetinės žiniasklaidos portaluose, vyresni – niurzgėdami ir keikdami valdžią, nesvarbu kokią, bet būtinai lietuvišką.
Tauta yra susiskaldžiusi ne tik socialiniu požiūriu. Ji skyla ir į gyvenančią čia, Lietuvoje, ir į gyvenančią ten, emigracijoje. Praraja tarp emigravusių ir čia gyvenančių tautiečių dėl neefektyvios politikos didėja, nes per mažai daroma, o tiksliau ne taip daroma, kad emigravę tautiečiai, ypač jų vaikai, neatitoltų nuo savo tėvynės. Pavyzdžiui, pradėti būtų galima nuo to, kad naujų emigrantų vaikams, gyvenantiems užsienyje, gimtosios kalbos stovyklos būtų rengiamos lietuviškoje aplinkoje, čia Lietuvoje.
Kai kurie veikėjai net skatina priešiškumą mūsų tautos daliai emigracijoje. O juk jie nėra blogesni lietuviai už mus, neretai daugiau matę pasaulio, turintys vakarietiškos patirties ir daugiau pakantumo.
Su panašiomis problemomis susiduriame ne tik mes, bet ir kitos pokomunistinės šalys, o nelygybės klausimai nuolat keliami Vakarų visuomenėse, nerandant vieno teisingo atsakymo, bet nuolat diskutuojant, kiek ji yra toleruotina. Lietuvoje nelygybės klausimai keliami labai nedrąsiai ir daugiausia viena kryptimi – ignoruojant ją iš esmės. Tarsi nelygybės klausimai tautai nerūpėtų. O jie daugeliui mūsų tėvynainių labai rūpi.
Vienas įtakingiausių XX a. demokratijos teoretikų italas Norberto Bobbio išgarsėjusioje savo knygoje „Kairė ir dešinė“ rašo: „Mes gyvename visuomenėje, kurioje garbstomos visos laisvės, ypač ekonominė laisvė, ir nesirūpinama arba atmestinai rūpinamasi nelygybėmis.“
Lygybės idealas nuolat buvo keliamas ir lyginamas su laisvės idealu. Abu jie laikomi aukščiausiais ir svarbiausiais žmonijos idealais. Pagrindinėse pasaulio religijose, taip pat ir krikščionybėje, lygybės klausimas irgi aktualus.
Žinoma, nėra nei absoliučios laisvės, nei absoliučios lygybės, o neretai dėl lygybės aukojamos kai kurios laisvės. Pavyzdžiui, JAV suteikus lygias teises juodaodžiams, buvo apribota dalis baltųjų teisių į juodaodžių laisvę, o rinkimo teises suteikus moterims, buvo sumažintos neribotos vyrų teisės politiniame gyvenime.
N.Bobbio mano, kad asmeninė turtuolių laisvė nepalyginamai platesnė už vargšų laisvę. Todėl turtuoliui laisvės praradimas skausmingesnis, negu vargšui, kurio laisvę riboja ekonominės privataus gyvenimo galimybės.
Taigi labiausiai laisvėmis Lietuvoje turėtų rūpintis turtingasis Lietuvos gyventojų sluoksnis, nes jų netekęs jis praras daugiausia. Nors Lietuvos istorija rodo, kad XX a. kritiniais momentais, partizaninio karo metais laisvės idėja daugiau rūpėjo vidutiniam ir smulkiajam gyventojų sluoksniui.
Tarp partizanų nebuvo nei buvusių generolų, nei pulkininkų, nei buvusios elito grietinėlės. O partizanų vadas Jonas Žemaitis turėjo tik kapitono laipsnį. Generolu jis tapo po mirties nepriklausomybės laikais.
O kad laisvės našta būtų pakeliama, gal derėtų pamąstyti, kaip turtingųjų ratą išplėsti skurdesniųjų sluoksnių sąskaita, mažinant nelygybės žirkles, socialinę įtampą ir galvojant apie tikrą, o ne tariamą tautos vienybę. Niekad nebus vienybės tarp arogantiško milijonieriaus ir nuolankaus skurdžiaus, neturinčio net teorinių galimybių iš to skurdo išlipti. Nebent tik sergant už Lietuvos krepšinį.