M.Silberman sako, kad kūryboje jai įdomiausia tikrus objektus šiek tiek pakeisti. Būtent taip jos tikri išgyvenimai ir tikra istorija, Vilniuje rastų ir instaliacijoms panaudotų medžiagų pagalba virto paroda „Lost/Found“ („Prarasta/Surasta“), nuo antradienio eksponuojama Prancūzų institute ir galerijoje „Actus magnus“.
- Savo kūrybos procesą apibūdinate kaip sudėtingą, intuityvų ir neprognozuojamą. Ar galite papasakoti plačiau, kaip buvo sukurta paroda „Lost/Found“?
- Labai daug laiko praleidžiu mąstydama apie tai, ką turiu pasakyti. Ypač tai buvo aktualu šiai parodai: apie Vilnių žinojau tai, kad čia gimė mano senelė. Po to visi čia gyvenę mano artimieji dingo, vėliau į šalį įsiveržė Sovietų sąjunga ir nutraukė bet kurį įmanomą ryšį. Todėl atvykusi čia pirmiausia turėjau viską nuodugniai išstudijuoti: nuotraukas, pavadinimus.
Tema, kuri man rūpi, yra tiek visos mano šeimos, tiek visų žydų skausmas netekus artimųjų, likus vieniems.
Kiti žmonės turėjo senelius, giminę, o mes buvome vieni. Nieko neprašiau, kad mane vedžiotų po getą - tiesiog klioviausi nuojauta, ieškojau vietų, su kuriomis jausčiau ryšį. Jei vieta man patikdavo, dirbdavau ten su savo modeliu Kristina. Norėjau perteikti tai per žmogų, kad šalia objektų būtų gyvas kūnas - ryšys su tais objektais.
Vėliau sužinojau, kad tose vietose, kuriose dirbome, iš tiesų gyveno mano giminės, slėpėsi žydai. Keista, bet iš tiesų jaučiau tai.
Panašiai buvo ir su Kristina: nesakiau jai, kaip elgtis ar atrodyti. Tam man reikėjo instaliacijų: sukuri erdvę ir kūnas į ją reaguoja. Būtent todėl stengiuosi dirbti greitai, kol neprarandu ryšio su erdve. Laukiu, kol mane užplūs idėjos, ir reaguoju.
Man patinka dirbti su vietoje rastomis medžiagomis. Kitaip pasidaro sunku tuos jausmus išleisti. Medžiagų savo instaliacijoms ieškojau čia, Vilniuje. Tai buvo sudėtinga: Paryžiuje gali rasti daugybę daiktų, tiesiog paliktų gatvėje. O čia taip švaru - nieko negalėjau rasti!
- O kokių medžiagų ieškojote?
- Mėgstu plastiką, medį. Apskritai gyvenimas yra lyg žaidimas - turi tinkamu metu būti tinkamoje vietoje. Todėl ieškau ryšio su aplinka. Medžiagų, iš kurios padariau medelius kampe, radau čia pat, Prancūzų institute.
- Paprastai menininkai nemėgsta aiškinti savo kūrybos, bet vis dėlto - ar galite papasakoti, ko lankytojas turėtų ieškoti jūsų darbuose?
- Na, pavyzdžiui, spalvos. Spalvos yra gyvybė, juoda spalva yra šešėlis, tai, kas slepiasi už spalvos. Be to, nespalvota fotografija man patinka, nes ji panaši į juodai prirašytus knygų puslapius. Kai pasakoji istoriją, užrašai ją juodu ant balto. Nuotrauka juk irgi yra pasakojimas.
Man labai patinka naudoti numerius. Naciams žmonės taip pat tapo numeriais. Čia matome sąrašus, kurias aš radau archyvuose, juose suregistruoti visi žydai: kada suimti, kuo dirbo.
- Kodėl jums svarbu kalbėti apie savo istoriją?
- Žinoma, galima pasakyti - juk praėjo 60 metų. Bet tai, kas vyko, labai paveikė mano šeimą, taigi, ir mane. Tokie dalykai išlieka ilgam. Sunku ir tai, kad viskas dingo, išnyko. Kita vertus, negali pasakyti, kad neturi jokių atsiminimų. Turi tai transformuoti, kažką iš to sukurti.
- Vadinasi, kurdama tarsi stengiatės užpildyti tuštumą savo istorijoje ir atsiminimuose?
- Kai vaikštau po Vilnių, galvoju apie tai, kas vyko anuomet, bandau įsivaizduoti. Neturėjau jokių konkrečių planų. Tiesiog pirmiausia kūrybos objektas esi pats. Turi pasakyti tiesą apie save.