Vienas pažįstamas po pergalės prieš Lenkiją rašo man sms: „Lenkai pastatyti į vietą!”. Skambinu jam, nes beveik neabejoju, kad tam tikrose struktūrose dirbantis pažįstamas greičiausiai sužinojo, jog policija pagavo vandalus, kurie Punske išniekino užrašus su lietuviškais rašmenimis. Pasirodo, užrašai ir vandalai – mažmožis, mes įveikėme lenkų rinktinę kašėje.
“We did you he he he” – čia vienas pažįstamas ispanas taip rašo mano socialinio tinklo Sienoje. Ir jaučiasi, žąsinas, tarsi ne krepšinio rungtynes jo šalies rinktinė išlošusi prieš lietuvius būtų, o taip, lyg būtų asmeniškai padaręs kokią lietuvaitę.
“Vien tik auksas valdo mus” – mirga užrašai feisbukuose, tviteriuose, gmailuose ir netloguose…Kažkoks visuotinis pamišimas! Oranžinis beprotnamis!
Kai atsargiai vieno kolegos pabandau paklausti, su kuo dar mes turėsime lošti ir kiek šis balaganas tęsis, sulaukiu tokio žvilgsnio, kokiu V.Leninas į buržuaziją žiūrėjo. Na taip, šiomis dienomis kalbėti apie ką nors kita Lietuvoje, išskyrus krepšinį, pavojinga. Gali ne tik nesuprastas likti – žiūrėk, kas ir į snukį užvažiuos už nepatriotizmą.