2011 m. rugsėjo 12 d., pirmadienį, Vilniuje vyks tarptautinis seminaras „Atominių elektrinių (AE) uždarymo problemos: Europos ir Lietuvos patirtis“. Seminaro dalyviai – politikai, energetikai, ekologai, bendruomenių atstovai – bandys atsakyti į svarbiausią klausimą: kaip išspręsti politines, ekonomines, ekologines ir socialines problemas, susijusias su Ignalinos AE uždarymu?
Į seminarą atvyks ir Rusijos ekologas O.Bodrovas, kuris pasidalins JAV, Vokietijos ir Švedijos atominių elektrinių dekomisijos (eksploatacijos nutraukimo) patirtimi. Apie jų uždarymo procesus S. Bodrovas yra nufilmavęs keletą dokumentinių filmų.
– Esate visuomeninės ekologinės organizacijos „Zelenyi mir“ („liet. – „Žaliasis pasaulis“) tarybos pirmininkas, gyvenate Sosnovyj Boro mieste, esančiame visiškai greta Leningrado AE. Šią vasarą padavėte į teismą Rusijos techninės priežiūros tarnybą ir pareikalavote, kad būtų atšaukta licencija pratęsti Leningrado AE ketvirtojo bloko eksploataciją. Kokie šansai laimėti šią bylą?
– Šansų beveik nėra, nes politizuoti Rusijos teismai tarnauja dabartinei valdžiai, o ši valdžia paskelbė, kad atominės energetikos plėtra yra sudedamoji Rusijos nacionalinės strategijos dalis. Ekologinė organizacija „Zelenyi mir“ siekia tik informuoti apie gresiantį pavojų Rusijos ir Baltijos šalių gyventojus.
Šį pavojų vertiname kompleksiškai. Katastrofos praktiškai nebus įmanoma išvengti, jei Kaliningrado srityje, Lietuvoje ir Baltarusijoje bus pastatyti visi branduoliniai objektai, kurių statybai išduotos licencijos, ir toliau veiks sena Leningrado AE su Černobylio tipo reaktoriais. Taip padėtį vertina ne tik mūsų organizacijos, bet ir tarptautiniai ekspertai.
Todėl kovosime iki galo, kreipsimės į Europos teismą.
– Pirmadienį atvyksite į Vilnių ir dalyvausite tarptautiniame seminare „Atominių elektrinių (AE) uždarymo problemos: Europos ir Lietuvos patirtis“. Apie ką kalbėsite savo pranešime?
– Pastaruosius 7 metus intensyviai tiriame pozityvią pasaulinę AE eksploatacijos nutraukimo (dekomisijos) patirtį. Kalbėsiu apie tokią patirtį, sukauptą JAV, Vokietijoje, Švedijoje ir Lietuvoje, kur mes dirbome ir susukome keletą dokumentinių filmų.
Šiandien labai svarbu sukurti mechanizmą, kuris leistų šią politinę, socialinę, ekologinę ir technologinę patirtį perduoti toms šalims, kurios susiduria su AE uždarymo problemomis. Svarbu, kad šia patirtimi galėtų pasinaudoti šių šalių valdžios, atominės pramonės ir visuomenės atstovai. Bet kokios AE uždarymo procesas bus sėkmingas tik tada, jei valdžia ir atominės energetikos specialistai glaudžiai bendradarbiaus su visuomene.
– Kokiu mastu šiandienos pasaulyje plėtojama atominė energetika? Kiek statoma naujų AE ir kiek uždaroma?
– Pasaulyje šiuo metu veikia daugiau nei 400 atominių elektrinių. Apie ketvirtadalis jų jau išnaudojo projektinius resursus ir turėtų būti uždarytos. Kai kuriose šalyse senų AE kur kas daugiau. Pavyzdžiui, Rusijoje beveik pusė AE blokų yra eksploatuojama ilgiau nei buvo numatyta jų statybos projektuose. O naujos atominės elektrinės statomos daugiausia Azijoje.
Šiuo metu pastebima aiški tendencija – „senosios stominės šalys“ stengiasi „nutekinti“ moraliai pasenusias technologijas į trečiojo pasaulio šalis ir iš to uždirbti.
– Atominių elektrinių uždarymas susijęs su daugybe politinių, ekonominių, ekologinių ir socialinių problemų. Kokios jų svarbiausios uždarant Ignalinos AE?
– Svarbiausia, kad visos išvardytos problemos būtų sprendžiamos kompleksiškai ir į jų sprendimą būtų įtraukiamos visos suinteresuotos pusės – politinių partijų lyderiai, atominės pramonės ekspertai ir visuomenės atstovai. Krizės neišvengsime, jei bus ignoruojami bent vienos iš tų pusių interesai.
– Lietuvos žiniasklaida šiuo metu daug kalba apie chaosą, tvyrantį Ignalinos atominėje elektrinėje. Vyksta didžiulė kadrų kaita, nuolat prašoma papildomo finansavimo, susiduriama su pačiais įvairiausiais technologiniais nesklandumais. Tuo pat metu Lietuvos valdžios atstovai demonstruoja tvirtus ketinimus statyti naują AE Visagine. „Savo“ atomines elektrinės nori statyti ir kaimyninių šalių – Baltarusijos bei Rusijos – valdžios atstovai. Ką matote žvelgdamas iš šono į įvykius Astravo-Nemano-Visagino trikampyje? Kuo baigsis šios „atominės lenktynės“?
– Iš tikrųjų matau politinį absurdo spektaklį. Atominės elektrinės yra šalutinis branduolinio ginklavimosi varžybų produktas. Lietuva neturėtų žengti keliu, susijusiu su milžiniškomis išlaidomis ir galinčiu sunaikinti tautos egzistenciją.
Astravo-Nemano-Visagino trikampyje vyksta šaltasis atominis karas, kuriame dalyvauja didžiausios branduolinės valstybės. Jos siekia „nutekinti“ į šį regioną savo AE technologijas, kurios jau nebereikalingos jų šalyse. Noriu, kad šiame kare pralaimėtų visos kariaujančios pusės. Nors šiandien iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kad daugiausia šansų laimėti turi Rusija, tačiau jos ambicijos, mano nuomone, panašios į muilo burbulą.
– AE statybos ar uždarymo klausimai yra patys svarbiausi žmonėms, kurie gyvena netoli atominių objektų. Ar gali aplinkiniai gyventojai įtakoti AE statybos bei uždarymo procesus? Ar būtų tikslinga sukurti Ignalinos AE uždarymo visuomeninės kontrolės sistemą?
– Taip, tai iš tiesų vienas svarbiausių uždavinių. Visuomenė, kuri pati savo kailiu pajus AE poveikį, turi išmokti daryti įtaką sprendimus priimantiems pareigūnams. Ir tai visai įmanoma! Tai, pavyzdžiui, įrodė, lietuviškų šaknų turintis JAV pilietis Ray'us Shadis, gyvenantis Meino valstijoje. Jis subūrė aktyvistų grupę, kuriai pavyko pasiekti, kad Meino AE būtų uždaryta ir paversta „žalia pievele“. Apie šiuos įvykius mes susukome filmą „Viskas, ką mes galime“. Šį filmą atvešiu į Vilnių, kad jį galėtų pasižiūrėti seminaro dalyviai.