Gerai, jei už visa tai tenka sumokėti tik savo kailiu. Tuomet, žinoma, geriausiu atveju pasimokome ar bent jau pasižadame kitą sykį susikaupti.
O jeigu dėl klaidų kenčia kiti? Patologiniai žiopliai to gal ir nepastebi, tačiau daugeliui dėl savo kaltės prikrėtusių kitiems eibių pasidaro nemalonu, gal net pikta dėl savęs.
Tačiau kartais visi apgailestavimai, atsiprašymai ir pažadai yra tiesiog beverčiai, jeigu žioplumas ir aplaidumas tampa ne išimtimi, o pasikartojančiu reiškiniu. Dar blogiau – jeigu jis sistemingas.
Antai pasaulis rytoj minės tragišką ir liūdną 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių sukaktį.
Tai, kas nutiko prieš dešimtmetį, yra tipiškas žioplumo pavyzdys. Juk signalų apie įvairias grėsmes ir net gresiančius išpuolius būta ne vieno.
Galima pamanyti, kad žvalgybos tarnybos visuomet dirba efektyviai ir efektingai – kaip Holivudo filmuose ir serialuose. Vienmarškinis herojus atskleidžia sąmokslą, įspūdingai sustabdo teroristus ir paskutinėmis sekundėmis perpjauna reikiamą laidelį.
Realybė pasirodė visiškai kitokia – herojais tapo šimtai paprastų žmonių, visiškai nesusigaudžiusių, kas vyksta ir kodėl į dangoraižius vienas po kito sminga lėktuvai.
Tuo tarpu atskirų dėlionės detalių per savo žioplumą, aroganciją, nenorą bendradarbiauti JAV žvalgybos tarnybos nesugebėjo sudėlioti į aiškią visumą.
Būtent todėl iki šiol gajūs mitai ir sąmokslo teorijos dėl rugsėjo 11-osios išpuolių. Esą negali būti, kad JAV pražiopsojo būrelį islamistų radikalų.
Juk žvalgybos šiaip sau neklysta, nesielgia žioplai.
O tai esą reiškia, kad pražiopsojo tyčia ar net pačios organizavo. Toks aklas tikėjimas neapykanta ir pasaulio užvaldymo planais pagrįstomis sąmokslo teorijomis nublanksta nebent prieš tikėjimą valdžios visagalybe.
Valdžia viską mato, viską žino. Tad jeigu klysta, tik tyčia ir siekdama pakenkti paprastam žmogui. Tokį įsivaizdavimą nesunku paneigti pavyzdžiais.
Ir ne tik JAV, kur po rugsėjo 11-osios išpuolių saugumo spragas imta lopyti ypač kruopščiai.
Ir akivaizdu, kad tai pradėjo veikti atskleidus ne vieną sąmokslą įvykdyti ką nors panašaus.
Puikiausias pavyzdys, į kurį lygiuojasi (tik nežinia, ar vis dar, ar vis labiau) Lietuva – mūsų kaimynė Rusija. Čia žioplumo, išsiblaškymo, abejingumo ir tiesiog nusikalstamo aplaidumo aukomis tapo tūkstančiai niekuo dėtų žmonių.
Skirtingai nei kitose šalyse, kur savo klaidas mėginama taisyti, Rusijoje, regis, viskas ritasi tik žemyn. Reikia pavyzdžių? Viena per pastaruosius metus įvykusių nelaimių, netgi teroro aktų pagrindinių priežasčių buvo būtent aplaidumas.
Sprogo sandėlyje netvarkingai laikomi šaudmenys? Kaltas aplaidus sargybinis ir korumpuota sandėlio vadovybė. Nukrito lėktuvas, sraigtasparnis ar, dar blogiau – šeštas kosminis palydovas per vienus metus? Kas kaltas?
Visuomet randamas iešmininkas – koks nors nusitašęs mechanikas ne taip suvirino detalę, užsižiopsojo ir su visu orlaiviu tvojosi į žemę, prieš tai žioplai užkliudęs anteną, kaip tai šią savaitę nutiko ledo ritulio komandą „Lokomotiv” skraidinusiam lėktuvui.
Fatališkumas, lydėjęs Rusiją nuo senovės, įgavo išties makabrišką mastą ir tapo sistemingas. Korumpuota valdžios sistema ir jos taikomos bausmės neužkerta kelio minėtoms nelaimėms, priešingai – jas skatina.
Maskvos apologetai, suprantama, ims pūstis ir drimbant putoms porinti, kad būtent amerikiečiai yra žiopli kvailiai. Ar tik ne JAV – šalis, kur kasmet žūsta daugiausia žmonių, paslydusių vonioje? Galbūt.
Tačiau į tokią statistiką amerikiečiai atkreipia dėmesį ir visomis priemonėmis, net ir absurdiškomis, kovoja su savo ydomis. Pavyzdžiui, jei kas nusiplikė karštu vandeniu, ant puodelio atsiras užrašas, perspėjantis apie pavojų, antraip kiekvienas nusiplikęs įbaugins teismais.
Ši iš pažiūros absurdiška ir kadaise plačiai nuskambėjusi istorija – tik vienas pavyzdžių, kokiomis priemonėmis galima saugotis nuo žioplumo. Praėjus dešimčiai metų žvalgybininkai jau neleidžia sau atsipalaiduoti ir į kiekvieną grėsmę reaguoja garsiai bei rimtai.
Tuo tarpu Rusijoje kone kiekvienas teroro išpuolis žvalgybininkus užklumpa kaip perkūnas iš giedro dangaus: „Žinojom, kad kažkas gali būti, siuntėm informaciją aukščiau, tačiau ji įstrigo biurokratų stalčiuose.”
Nemaloniausia pripažinti, kad tokie reiškiniai jau pasikartoja ir Lietuvoje. Kol be leidimo veikiantys atrakcionai nepakabina vaikų žemyn galva, tol niekas rimčiau nesusirūpina saugumu.
Nejau pasimokyti prireiks tragiškų pasekmių? Vien tam, kad už saugumą, priežiūrą ir leidimus atsakingos institucijos bei patys žmonės, nepaisydami perspėjimų, vedantys savo vaikus į pavojingą zoną, nors kartą pagalvotų.
Minėdami rugsėjo 11-osios tragediją amerikiečiai taria: „Daugiau niekada neleisime, kad tai pasikartotų.” Iš tokio požiūrio derėtų tik pasimokyti ir mums, kelių erelių, nuolatinių korupcijos ir politinių skandalų valstybei, ir ypač – jos piliečiams.