Bažnyčia pirmiausiai yra turtinga šventųjų vyrų ir moterų dorybėse išpuoselėtu Dievo šventumu. Kiekvienas krikščionis tiesiog tarpsta šventųjų lyderių apsuptyje. Jų gyvenimai – lyg Dievo šventumo pasireiškimų vėrinys, į kurį esame kviečiami suverti ir
savo gyvenimus.
Šio vėrinio ašis neabejotinai yra Švč. Mergelės Marijos šventumas. Juk nuodėmės nepaliestose Jos įsčiose žmogumi tapo pats Dievo šventumas. Tad ir jos lyderystė tikinčiųjų tarpe yra ašinė. Jos žmogiškumas yra persmelktas Dievo šventumu. Kreipdamiesi į savo Lyderę, į Dievo šventumą su žmonija sujungiantį Tiltą, mūsų Tarpininkę, mes pirmiausiai siekiame ne ko kito, bet būtent šventojo Dievo artumo.
Vytauto Didžiojo pastatyta Trakų Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčia yra taip pat Dievo Sūnaus šventumo ilgesio pasireiškimas. Neabejotinai, šventovės statyba pirmiausiai vyksta Dievo valia. Juk Dievo valia Trakų Marijos šventovė niekada nebuvo uždaryta. Čia visada buvo ir yra garbinimas jos Sūnus. Vadinasi ir Lietuvos valdovo valia, įkūnyta šioje šventovėje, iš esmės išpildo Dievo valią – atverti Dievo šventovės vartus Lietuvoje amžių bėgyje gyvenusiems krikščionims. Per šiuos amžius Lietuva susibuvo su Trakų šventove, ir štai ji, atsinaujinusi, kviečia sielas atrasti kelionę Dievo šventumo link laiminančią Trakų Dievo Motiną.
Malda Trakų Dievo Motinai
„Motina, kuri protėvių sostinėje pasirinkai savo sostą,
ugdyk mūsų žemėje ir širdyse savo Sūnaus karalystę.
Valdyk mus taikoje, stiprink mus priespaudoje, guosk nelaimėse.
Būk mūsų kraštui maloninga Valdovė, kaip esi buvusi šimtmečiais.
Tegu Tavo garbės vainiką nūnai praturtina nekaltumo ir meilės perlai,
išaugę iš mūsų jaunimo širdžių ir mūsų tautos tikėjimo. Amen.“
Ši kunigo Stasio Ylos suręsta malda išreiškia Dievo Motinos kaip mūsų Lyderės svarbą. Mes prašome Marijos tapti mūsų širdžių valdove. Ką tai reiškia? Tai reiškia ne ką kitą, o Marijos širdies bendrystę su mūsų širdimis. Šventąja Dvasia paliestas krikščionis neišvengiamai ima trokšti savo ir kitų širdžių tyrumo. Tyrumas tampa jo trokštama gyvasties ir gyvenimo vieta. „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5,8)!
Šis šventojo tyrumo troškimas ir mus atveda prie prigimtinės nuodėmės nepaliestos ir Dievo šventumo sklidinos širdies. Pastarąją išgyvename siekdami tik bendrystėje su ja. Širdies lyderystė pasireiškia kaip širdžių bendrystė, kai viena širdis dovanoja kitai širdžiai meilės ir trokštamos gyvasties kaupą. Dvasinė žmogaus savastis, kurią ir vadiname širdies vardu, turi nuostabią savybę įsismelkti į kitą žmogiškąją būtybę. Mat Kūrėjo Dvasios savastis, atspindėta mūsų prigimtyje, yra visuose žmonėse viena ir ta pati ir, todėl, itin artima ir sava.
Štai todėl ir trokštame, kad Marijos širdį pašventinusi Dvasia paliestų ir mūsų širdis. Štai todėl ir prašome Trakų Madonos, kad ji taptų mūsų Valdove - mūsų širdžių Lydere.