Kai kurie politikai net skelbė globalinę pedagoginę misiją - ne nacionaliniu, bet jau tarptautiniu tyrimu pamokyti visas slaptąsias tarnybas.
Sutinku, jog ir demokratinių valstybių saugumo tarnybos daro daug klaidų, dažnai atsiduria ties įstatymų pažeidimo riba ir prevencinės pamokos yra reikalingos. Tačiau ar mokytojai tiki tuo, ką daro?
Štai ir CŽV kalėjimų „tyrėjai“ viešai kalbėjo taip, kaip reikia prezidentei, o per tyrimo pertraukas bėgiojo į JAV ambasadą ir atsiprašinėjo už prezidentės pradėtą „tyrimą“. Tada jie dar nežinojo, jog yra toks „WikiLeaks“, kuris tuos apgailestavimus paskelbs.
Vien paaiškėję faktai, jog „tyrimo“ vadovas ir net užsienio reikalų ministras A.Ažubalis skubėjo „pasiaiškinti“ valstybės, kurios atžvilgiu tyrimą vykdė, atstovams, išvadas verčia niekinėmis ir galbūt tenka kalbėti ne vien tik apie moralinę išdavystę kitų komisijos narių atžvilgiu, tarp kurių gal ir buvo norinčių ieškoti tiesos.
Komisijos iniciatorių tikslas buvo kitas - paremti prezidentės neapgalvotą posakį apie jos turimus „netiesioginius įrodymus“. Per komisjos pPosėdžių pertraukas dėl viso pikto nubėgdami į JAV atstovybę, tą ir darė. Nesvarbu, jog žmonėms buvo priskirtas nusikaltimas, kurio jie ne tik nepadarė, bet ir neketino daryti.
Kad CŽV kalėjimų tyrimas yra fiktyvus ir skirtas tik propagandiniams tikslams, supratau atvykęs į komisiją kaip apklausiamasis. Nesulaukiau nė vieno aiškaus klausimo apie galimus CŽV kalėjimus. Manęs pasiteiravo tik apie kažkokį dešimties metų senumo administracinį popierių, kurio turinį galima per pusvalandį buvo gauti Valstybės saugumo departamento (VSD) buhalterijoje.
Mano atsakymai niekam irgi nebuvo reikalingi, nes iš anksto paruoštos išvados jau gulėjo ant valstybės vadovų stalo.
Iš pradžių maniau, jog prezidentė yra suklaidinta karjeristų ir prisiplakėlių, kurių pasitaiko ir slaptosiose tarnybose. Dar būdamas ambasadoriumi Gruzijoje paskambinau į Prezidentūrą. Išgirdau kietą kažkurios patarėjos atsakymą: prezidentė nekalbės.
Nekalbėjimo priežastis paprasta - išgirdus kitokią informaciją, gali kilti abejonių dėl prezidentės užimtos pozicijos. Jeigu šalies vadovui nerūpi tiesa, reiškia esama kitokių tikslų. Ir jis buvo pasiektas - prezidentės pasakymas apgintas nuo interpretacijų, mestas šešėlis ant buvusio prezidento ir jam pavaldžios tarnybos, dvi partijos konservatorių pagalba atkeršijo VSD už savo prisidirbusius lyderius.
Kalbant dar atviriau, galimai pažeistos žmogaus teisės terūpėjo tik šių organizacijų atstovams Lietuvoje. Visiems kitiems - galima politinė nauda.
Parlamentinis tyrimas dėl CŽV kalėjimų buvo neobjektyvus ir tendencingas. Juo netikėjo net ir išvadas kūrę komisijos nariai - jie dviveidiškai elgėsi net prezidentės atžvilgiu.
Paviršutinišką, iš anksto nulemtą nebūtų dalykų aiškinimąsi lydėjo pompastiška retorika. Vieno asmens užgaida buvo patenkinta, o pasauliui pasiųsta dviprasmiška ir Lietuvai nenaudinga žinia.
Įtakingos pasaulio žmogaus teisių organizacijos pateiktą informaciją suprato kaip išsisukinėjimą ir ateityje pagrįstai periodiškai reikalaus atsakyti į esminį klausimą, ar buvo pažeistos žmogaus teisės. Tačiau didžiausią žalą patyrė VSD. Ir ne vien todėl, jog JAV atstovavimas trims Baltijos šalims iš Lietuvos buvo perkeltas į Estiją.
Rugsėjo 11-oji tapo išbandymu ir viešoms, ir slaptoms valstybių institucijoms. Priminsiu, kad JAV politikai po tragedijos nepasmerkė CŽV nei jos koordinuojamų tarnybų. Nesunku nuspėti, kas darytųsi panašiu atveju Lietuvoje.
Paaiškėjo labai svarbi dabartinio pasaulio aplinkybė: tokių problemų kaip terorizmas ar narkotikų tranzitas neįmanoma išspręsti verdant tautinėse sultyse. Nuolatinis keitimasis informacija, jungtinės tarptautinės pastangos ir centralizuota sistema valstybėse yra esminiai sėkmingos kovos reikalavimai.
Teroristinių išpuolių bangoms ritantis per Europą, tarptautinėse konferencijose, kurias sutartinai organizavo net šaltojo karo metų priešininkai, buvo siūlomos drastiškos slaptų tarnybų reformos, bet inercija, politikų bei visuomenės senas mąstymas ir įpročiai pristabdė įsibėgėjančius reformatorius.
Po Rugsėjo 11-osios Lietuva buvo aktyvi prevencinės kovos prieš terorizmą dalyvė. Sukurta tarpžinybinė koordinacinė darbo grupė ir net skirtas nedidelis savarankiškas biudžetas. Būsimi NATO partneriai palankiai vertino neformalias Lietuvos pastangas, todėl jas rėmė ne vien moraliai.
Mūsų valstybės žvalgyba turėjo visas galimybes iš provincialios agentūrinės tarnybos pereiti į modernią šiuolaikinių slaptųjų tarnybų lygą. Tačiau labiau nei provincialus, dirbtinis ažiotažas dėl tariamų CŽV kalėjimų tą procesą sustabdė.
Kaip galima pasitikėti tarnyba, kai jos darbuotojai komisijoje, tarp jų ir buvusiems Rusijos piliečio J.Borisovo politiniams partneriams, dėsto slaptus dalykus, apie kuriuos net niekas neklausia?
Po kelerių metų „kalėjimų“ temos politologai jau bodėsis, o vėl pradėjus intensyviai glėbesčiuotis su amerikiečiais, prisiminę šią negarbingą tyrimo istorija gali tapti naujais valstybės priešais. Tačiau kaip vertinti tuos spektaklio kūrėjus, jei vienintelis rezultatas - sustabdyta VSD pažanga ir apšmeižti joje dirbę žmonės?
˙˙