Kaip turėtų būti apibrėžiama šeima? Ir apskritai ar tai turi būti apibrėžta?
Apie tai „Lietuvos ryto” televizijos žurnalistas Edmundas Jakilaitis šią savaitę laidoje „Lietuva tiesiogiai” kalbėjosi su Seimo nare Marija Aušrine Pavilioniene ir buvusiu Konstitucinio teismo pirmininku, Vilniaus universiteto profesoriumi Egidijumi Kūriu.
– Kol diskutuojama dėl sąvokų, santuokų skaičius Lietuvoje mažėja, o ištuokų didėja. Regis, nuo apibrėžimų niekas nesikeičia. Kaip manote?
M.A.Pavilionienė: Taip, nuo apibrėžimų niekas nesikeičia. Situacija keičiasi tik tada, kai žmonės mėgina megzti vidinius saitus kurdami bendrą gyvenimą, kai jie supranta ir myli vienas kitą.
Ir tada, kai valstybė rūpinasi šeima įgyvendindama socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros politiką – kurdama aplinką, kurioje šeima tarpsta, ugdomi vaikai.
– Šeimos apibrėžimas esą reikalingas, kad žinotume, kur kreipti šeimos paramai skirtas jėgas, pajamas. Kaip vertinate tokius aiškinimus?
M.A.P.: Tai labai ribotas suvokimas, nes yra labai skirtingos šeimos sampratos ir skirtingos šeimos formos, ypač šiuolaikinėje, atviroje, demokratinėje visuomenėje.
Manau, kad lietuviška šeimos koncepcija grindžiama katalikiškomis dogmomis ir diegiama visuomenei prievarta.
Ką tik grįžau iš Indijos, kur sugyvena kelios religijos ir šeimos skirtingai suprantamos.
Taigi manau, kad lietuviška koncepcija yra diskriminacinė.
– Kaip vertinate argumentus, jog būtinai reikia apibrėžti, kad žinotume, ką remti, o rėmimas yra politinė valia?
E.Kūris: Politinė valia ir sukūrė visą šią problemą. 2008-aisiais tas apibrėžimas atsirado, o santuokų ėmė mažėti.
Nežinau, ar čia yra koks priežastinis ryšys, galbūt ne. Bet tai savotiškai simptomiška ir simboliška.
Pačioje Konstitucijoje yra sąvokų, kurių neįmanoma vienareikšmiškai apibrėžti visais gyvenimo atvejais.
Pavyzdžiui, Konstitucija prasideda žodžiais „Lietuvių tauta”. Ar gali kas nors apibrėžti taip, kad tikrai būtų aišku: šis žmogus priklauso lietuvių tautai, o šis – ne?
Taip pat yra ir dėl šeimos sąvokos. Ją galima apibrėžti mokslinėje literatūroje. Tegu mokslininkai, sociologai aiškinasi, ginčijasi, tačiau tie ginčai nesibaigs, nes tai – dinamiškas reiškinys, dalykas, kuris keičiasi, nelygu kultūra, įvairiausios sąlygos.
Kitas dalykas – įkalti vieną sąvoką visiems atvejams į įstatymą. Ši koncepcija pabandė pakilti virš visų įstatymų. Ji yra patvirtinta tik Seimo nutarimu.
Civiliniame kodekse nėra šeimos sąvokos. Jame daugybę kartų vartojama sąvoka „šeima”, bet niekur nepasakyta, kas yra šeima. Todėl, kad kodekso kūrėjai buvo gana apdairūs ir suprato, jog įvairiose situacijose galima skirtingai suvokti šeimą.
Antai prokuratūros reformos metmenyse nurodyta, kad prokuroras, jo šeimos nariai galėtų būti saugomi esant grėsmei.
Vadovaujantis Seimo patvirtinta šeimos koncepcija, jeigu prokuroras nesusituokęs arba išsiskyręs, jo vaiko, kuriam kyla grėsmė, nebereikia saugoti.
M.A.P.: Pirmiausia ši koncepcija supriešino visuomenę – moterų, pilietinės organizacijos neigė šią koncepciją.
E.K.: Šios koncepcijos pagrindu turės būti kuriami teisės aktai. 99 procentai jų, jeigu bus vadovaujamasi šia koncepcija, turės būti diskriminaciniai – ne suaugusiųjų, o vaikų, kurie gimė ne santuokoje atžvilgiu.
– Šeima yra sutuoktiniai ir jų vaikai, jeigu jų yra. Taip skelbiama šeimos koncepcijoje. Ar tokia sąvoka atitinka Konstituciją?
E.K.: Negaliu sakyti, kad ši sąvoka neapibūdintų šeimos. Bet ji apibūdina tik vieną, tegul ir labai paplitusią, vadinamą tradicine, labiausiai pageidaujamą iš šeimos atmainų, kokios yra šiuolaikiniame pasaulyje.
Jeigu kalbėsime subjektyviai, aš irgi, kaip žmogus, manau, kad aiškiausiai būna, mažiausiai problemų kyla tada, kai yra santuoka.
Bet negalime ignoruoti kito dalyko – gyvenimas susiklosto įvairiai, nebūtinai taip, kaip patinka mums. Žmonės renkasi.
Kuo toliau, tuo labiau jie renkasi gyvenimą ne santuokoje.
Visais atžvilgiais, jeigu kalbėsime apie tarpusavio įsipareigojimus – turtinius, emocinius, tai yra visavertė šeima, tik susikūrusi kitokiu – ne santuokos pagrindu.
Todėl šis apibrėžimas tik iš dalies apibūdina šeimą.
– Naujausi duomenys skelbia, kad 28 procentai Lietuvoje gimusių vaikų gimę ne santuokoje. Ar nėra tokių vaikų diskriminavimas, kad jie priskiriami nepilnai ar dar kitokiai šeimai?
M.A.P.: Be abejo. Tie vaikai yra tarsi priskiriami žemesnei kategorijai, nes po to reikia aiškinti, kas jo tėvas, kas motina, rūpintis kažkokiais fondais, kad gautų paramą. (...)
Šioje koncepcijoje yra be galo daug prieštaravimų. Sakoma, kad tie, kurie nesusituokę, yra neatsakingi, amoralūs, jų vaikai anksti pradeda lytinį gyvenimą, vartoja narkotikus.
Tai yra visiška netiesa, nes ir nesusituokę gali gyventi jausdami pareigas, atsakomybę vienas kitam ir vaikams.
Tai gali būti puikūs vienas kitą ir vaikus mylintys žmonės.
– Įsivaizduokime situaciją: pradinių klasių moksleiviai rašo rašinėlį „Mano šeima”. Ką daugeliui daryti? Kas trečiam nerašyti ar rašyti „Nepilna šeima”, „Išplėstinė šeima”?
M.A.P.: Vaikas patiria psichologinį smurtą. Jis mato, kaip žmonės yra klasifikuojami. Šioje koncepcijoje nekalbama, kad reikia auginti žmogaus asmenybę.
Seimo nariai yra paprasčiausiai neišprusę. Tokie subtilūs klausimai atidedami popietinei darbotvarkei, nes tada mažiau žmonių ir labai lengva prastumti bet kokį įstatymą ar koncepciją, kuri daro gėdą Lietuvai.