Maratono virusu I.Staškevičius užsikrėtė prieš dešimtmetį.
Nuo tada jis šią pasirengimo ir ištvermės reikalaujančią distanciją yra įveikęs ne tik Lietuvoje, bet ir Dubline, Bostone, net Šiaurės ašigalyje.
Dešimtis tūkstančių kilometrų nubėgęs 41 metų I.Staškevičius savo asmenine ilgų distancijų bėgimo patirtimi pasidalijo ir neseniai išleistoje knygoje „Maratono laukas”.
– Ar šiandien jau bėgiojote? – „Lietuvos rytas” paklausė I.Staškevičiaus, su kuriuo kalbėjomės likus kelioms dienoms iki Vilniaus maratono.
– Ne. Bet rytoj eisiu į baseiną – tobulinsiu plaukimo įgūdžius, nes neseniai užsikrėčiau triatlonu ir supratau, kad prastokai plaukiu.
– Vadinasi, bėgiojate ne kiekvieną dieną?
– Kadangi esu verslininkas, o ne koks vadybininkas, įspraustas į griežtus laiko rėmus, mano dienos yra nevienodos.
Vieną dieną skrendu į Lenkiją, kitą – į Olandiją, o trečią Lietuvoje dalyvauju posėdyje su partneriais.
Vis dėlto kone kasdien stengiuosi atrasti valandėlę sportui. Nelygu aplinkybės, tikslai, metų laikas, arba bėgioju, arba plaukioju baseine, arba važiuoju dviračiu, arba darau mankštą.
Tačiau sportas nėra svarbiausia veikla mano gyvenime. Darbai – svarbesni.
Pasilieku laiko ir šeimai, ir kitiems pomėgiams – knygoms, filmams, koncertams, teatrams, kelionėms, bendrauti su bičiuliais. Nesu aklai pasinėręs į maratoną ar apskritai sportą.
– Esate sėkmės lydimas verslininkas, dešimt metų bėgiojate maratoną, parašėte kelias knygas, neseniai užsikrėtėte triatlonu. Mėgstate turėti daug veiklos?
– Man labiau patinka slystant paviršiumi nepasiekti didžiulių aukštumų vienoje srityje ir išmėginti daugelį dalykų nei užsibrėžti, tarkim, tapti pripažintu rašytoju ar maratonininku.
O kad vienu ar kitu metu truputį užneša į kokią nors konkrečią sritį – irgi normalu.
Kitaip tariant, man patinka mėgėjiškumas, kai žmogus šalia pagrindinės veiklos susiranda pomėgių.
– Vadovaujatės taisykle, kad gyvenime reikia viską išbandyti?
– Visko tikrai nereikia, bet kai ką – galima.
Žmogui nereikia daryti to, kas jam nėra artima, net jei tai ne kokie nors iškrypimai, o normalūs dalykai.
Kita vertus, viskas turi turėti ribas, kurias peržengus tenka brangiai susimokėti.
– Sekmadienį jau 50-ąjį kartą bėgsite maratoną. Ar atsimenate, kodėl prieš dešimtmetį nusprendėte bėgioti ilgus nuotolius?
– Iki 30 metų sportavau nereguliariai. Žinoma, domėjausi bėgimu, buvau nubėgęs pusės maratono distanciją, bet tam specialiai nesiruošiau.
Kai švenčiau trisdešimtmetį, su draugu nusprendėme: būtų įdomu nubėgti maratoną. Pasirinkome maratoną Airijos sostinėje Dubline, iki kurio buvo likę keli mėnesiai. Pasiruošėme ir nubėgome.
Nors tai tikrai nebuvo lengva, bet man patiko – atsirado noras pagerinti rezultatą, patirti daugiau malonumo, susirasti bendraminčių.
Užsikabinau ir iki šiol bėgioju – esu bėgęs 11 maratonų per kalendorinius metus.
Šį sekmadienį bėgsiu po metų pertraukos – taigi jau jaučiu alkį.
– Aktorius Rolandas Kazlas teigia, kad bėgimas – puiki meditacija. O jums?
– Man maratonas – pomėgis, turintis daugybę teigiamų pusių. Meditacija galėčiau pavadinti ilgąsias treniruotes, kai, tarkim, pajūriu bėgi kokius 20 ar 30 kilometrų.
Jei ilgą distanciją bėgi su bičiuliais, gali aptarti visus rūpimus klausimus.
Mieste bėgdamas maratoną nepamedituosi – turi kreipti dėmesį į tikslą, maitinimąsi, varžovus, kitus dalykus. Tai man irgi yra įdomus potyris.
O pasirengimas maratonui, trumposios treniruotės – puikus drausminantis dalykas, leidžiantis palaikyti formą, gyventi tam tikru ritmu, labiau save gerbti.
– Ką jūs pasakytumėte tokiems skeptikams kaip, tarkim, pramogų verslo atstovas Jogaila Morkūnas, kuris mėgsta juokauti, kad nuo infarkto nepabėgsi?
– Nėra vieno recepto, kaip sveikai gyventi. Bet teigti, kad reguliariai bėgiodamas negausi infarkto, nėra teisinga.
Tačiau tikrai žinau, kad rūkyti yra nesveika – tai vienintelis kategoriškas dalykas.
O jei žmogus per daug pavalgo ar išlenkia vieną kitą bokalą – nieko tokio, jei jam tai padeda harmoningai gyventi.
Tam tikromis aplinkybėmis tas žmogus net gali pergyventi visus maratonininkus. Juk niekas nežino, kiek kam skirta gyventi.
– Kokių malonumų reikia atsisakyti, kad bėgimas taptų malonumu?
– Rūkymo, nes jis su bėgimu labai sunkiai suderinamas. Daugiau kaip ir nieko nereikia atsisakyti, bet, žinoma, būtina jausti saiką.
Daug kartų esu sakęs, kad bėgimas sukelia euforiją. Atsiranda tam tikra priklausomybė, kurios patenkinimas sukelia didžiulį pasitenkinimą.
Po geros treniruotės ar gerų varžybų dėl tam tikrų biocheminių ir hormoninių procesų išties jautiesi pakylėtas. Tai yra malonumas.
Aš jau nekalbu apie tokius bėgimo teikiamus malonumus kaip kvėpavimas pušų sakais, grožėjimasis gamta, bendravimas, jeigu bėgi ne vienas.
Kita vertus, kiekvienas malonumas turi savo juodąją pusę.
Juodoji bėgimo pusė – kad reikia įdėti pastangų, prisiversti padirbėti fiziškai, nugalėti savo tingumą. Bet šias pastangas vainikuoja malonūs dalykai.
– Kokie?
– Žmogus, kuris reguliariai bėgioja ir yra pasiruošęs bėgti maratoną, neturi bėdų dėl antsvorio – jam nereikia sukti galvos, kaip numesti vieną kitą kilogramą. Stiprėja ir jo imuninė sistema. Manoma, kad nuolat bėgiojant sumažėja vėžio grėsmė.
Be to, maratonas – lyg Everestas. Jei į Everestą įkopti gali toli gražu ne kiekvienas, įveikti maratono distanciją, kaip jau nusprendėme, bent jau fiziškai gali beveik kiekvienas. O pasitenkinimas – labai panašus.
– Turbūt ruošiantis maratonui reikia laikytis tam tikros dietos. Kažin ar jūs kas antrą dieną mėgaujatės cepelinais?
– Cepelinų neatsisakau, nors, aišku, nepuolu jų valgyti kas antrą dieną. Jeigu kalbame apie mėgėjišką maratono bėgimą, jokių specialių dietų ir apribojimų neturėtų būti. Aišku, persivalgyti nevertėtų.
Jeigu žmogus pradeda reguliariai bėgioti, jis natūraliai pripranta maitintis saikingiau ir efektyviau – mažiau, tačiau dažniau, daugiau angliavandenių, mažiau riebalų. Bent jau aš iš pradžių nesidomėjau jokiomis dietomis.
– Ką jūs darote, kad ilgai bėgti nebūtų nuobodu – klausotės muzikos, dainuojate?
– Nei muzikos klausausi, nei dainuoju. Bet niekada nebūna nuobodu. Man patinka stebėti aplinką – štai lapai pradėjo raudonuoti, štai suoliuką nudažė, štai „Lietuvos ryto” krepšininkai treniruojasi.
Be to, lėtas bėgimas netrukdo galvoti. Mano, kaip verslininko, darbo esmė – galvoti ir kalbėti. Kaip žinoma, prieš kalbėdamas turi pagalvoti.
Tam labai palankios ilgos lėtos treniruotės. Daug verslo atradimų esu padaręs būtent per tokias treniruotes.
– Ką draugiškai patartumėte žmogui, kuris svajoja įveikti maratono distanciją, bet lyg ir nesiryžta, pritingi?
– Bene geriausias impulsas būtų dalyvauti Vilniaus maratone – užsiregistruoti į mažąjį maratoną, sekmadienį ateiti į Katedros aikštę ir smagiame panašių į jį žmonių būryje įveikti maždaug keturis kilometrus.
Jeigu jam patiks ši sveiko gyvenimo šventė, gal jis susigundys kitais metais nubėgti jau viso maratono distanciją ir tam ims ruoštis. Juolab kad įveikta maratono distancija iš tiesų gali tapti vienu žaviausių gyvenimo nuotykių.