Čia vanduo – lyg gyvybės šaltinis, simbolizuojantis nuolatinį judėjimą, tėkmę, pokytį. Užuot nuliejus iš marmuro žuvusiųjų skulptūras, pasirinkta pasodinti 400 medelių. Tokia politinė poetika skirta kontempliatyviam susitelkimui miesto knibždėlyne. Šio genialaus projekto autorius – architektas Michaelas Aradas.
M.Arado vandens „monumentai“, o gal tiesiog politiškai įprasminti fontanai, pastatyti būtent toje vietoje, kur stovėjo bokštai „dvyniai“, du 110 aukštų broliai dangoraižiai - Pasaulio prekybos centras. Jiems griuvus po “Al Qaeda” teroristų išpuolio, žuvo apie tris tūkstančius žmonių.
Šių žmonių gyvybių jau niekas nebesugrąžins. Paguoda ta, jog jų pagerbimo vietoje neišdygo ankstesnių projektų pastatai. Pirmiausia buvo planuota tiesiog atstatyti dvynius tokius, kokie jie buvo. Antra, svarstyta, ar ne geriau atstatyti keturis mažesnius. Trečia, manyta sukurti vieną smailą dangoraižį monumentą, išnyrantį virš kitų dangoraižių ir šviečiantį naktį.
Pastarasis variantas tikriausiai būtų gąsdinęs vaikus naktį. Noras atstatyti taip, kaip buvo, tikriausiai toks pat nevykęs - po šios tragedijos nebebus taip, kaip buvo. Tai lyg mėginimas užmiršti tai, kas buvo.
Ground Zero – taip pavadinta dvynių dangoraižių griūties vieta. Holivudas ekranizavo, kaip atrodė “Ground Zero” prieš dešimtmetį rugsėjo 11-ąją.
Tame filme akcentuojama beprasmybė, filmo herojai tiesiog įstrigę tarp nuolaužų, luitų, tarp gelžbetonio gabalų, kažkur giliai, kur po dešimties metų jų atminimui atsiras Michaelo Arado vandens kaskados.
Tragedija apnuogino aplaidumą, oro uostų tikrinimų ir vizų išdavimų sistemų atsipalaidavimą. Pasirodo, vokiečių žvalgyba buvo perspėjusi JAV ambasadą, nurodžiusi potencialių Hamburge gyvenusių musulmonų ekstremistų pavardes. Tačiau kai šie vyrukai nusprendė vykti į JAV, šios šalies ambasada jiems išdavė vizas. Tuomet “Al Qaeda” žmonės mokėsi pilotuoti lėktuvus JAV, sukeldami instruktoriaus nuostabą - kodėl šie pilotai nenori mokytis lėktuvo nutupdymo technikos, kodėl jie prašo būti mokomi tik pilotuoti ore? Argi jiems nereikės nusileisti?
Bet ir tokios logiškos išvados nepadėjo sustabdyti tragedijos. Ar ne todėl, kad tokių tragedijų nebūna?
Nors buvo daug sveikos nuovokos diktuojamų įtarimų, vis dėlto savižudžiai įvykdė Osamos Bin Ladeno planą. Jokios pergalės prieš teroristus Afganistane ir niekur kitur nebus tokios saldžios be 9/11 tragedijos režisieriaus galvos. Ir štai, artėjant dešimtosioms metinėms, „Seal“ vyrukai nukovė visų laikų žymiausią teroristą - patį Osamą! Be perspėjimo. Bam, bum, pakšt. Kaip jis amerikiečiams, taip ir jam. Jis neperspėjo, ir jo neperspėjo. Juk perspėk ir pabėgs. Nukovė O. bin Ladeną ir atsikratė kūnu jūroje, kad nekiltų noro kam nors kapavietę garbinti ir, neduok Dieve, po kapą raustis, siekiant nustatyti DNR, žurnalistams strakaliojant aplinkui.
Susidorojimas su Bin Ladenu tapo komercializuotas – paaiškėjo, kad Osama savo kompiuteryje pornografiją žiūrėjo, koks keistas buvo jo ūkis, kaip B.Obama su H.Clinton su kitais aukštais Baltųjų Rūmų pareigūnais žiūrėjo tiesioginę O. bin Ladeno nukovimo transliaciją. Tarsi kokiame realybės šou. Tai labai suvulgarino ir subanalino Rugsėjo 11-osios “Ground Zero” poetiką, skirtą žuvusiesiems. Poetikos ir neliko.
Ačiū Dievui, kad, kai tokios tragedijos „sėkmingai“ banalinamos, kai O bin Ladeno nukovimas komercializuojamas, “Ground Zero” erdvėje dar niekas neišdrįso pastatyti “McDonald” ar prekybos molų su O. bin Ladeno vardu.
Tačiau toks politinis Las Vegasas amerikiečiams dažnai atrodo priimtinas – nepamirškime fakto, kad būtent “Times” žurnalas ketino “9/11” režisierių ir užsakovą išrinkti populiariausiu 2001 metų žmogumi. Akivaizdu, bet neįtikėtina! Argi tai ne politinis kičas ar politinis “McDonald”?
Šiais metais O bin Ladenas veikiausiai jau užsitikrino mirusio metų žmogaus titulą, lygiuodamasis į kitus mirusius „metų žmones“ - tokius kaip Hitleris. Ar tai tik nebus demokratinės propagandos galia, turinti du lazdos galus: demokratinė visuomenė smerkia masinius žudikus, bet, nesuvaldydama populiariosios kultūros ir žiniasklaidos rinkodaros, mėgaujasi galvažudžių biografijomis bei portretais ir, neduok Dieve, idėjomis.
Žibalo į ugnį įpylė parengtas projektas pastatyti mečetę visai šalia buvusio Pasaulio prekybos centro. Žinoma, kad negalima ekstremistų musulmonų tapatinti su “Al Qaeda”. Kaip negalima ekstremistų krikščionių tapatinti su krikščionybe.
Vis dėlto mečetės kartais tampa ekstremistų susibūrimų vietomis. O jei taip ir nebūtų, religiniai dalykai čia įvelti, beria druskos ant žaizdų. Vienas niuansas kenkia ekumenizmo santarvei, ir šis niuansas bjaurus: į “9/11” istoriją įpainiotas Alacho vardas. Aukų giminės ir artimieji, taip pat Niujorko gyventojai, išpažįstantys tolerancijos principus, pasipriešino tam, kad mečetė būtų įkurta greta “Ground Zero”. Kitaip tariant, turi būti politinio korektiškumo bei tolerancijos ribos.
Po Rugsėjo 11-osios Amerika išsyk nusiteikė agresyviai, griebė “Al Qaeda” ir talibus už atlapų bei gerklių. Bet ir tai sukėlė prieštaringų vertinimų. Tuoj po “9/11” atsiradęs Gvantanamo kalėjimas, jo tardymo metodika sukėlė audringas žmogaus teisių gynėjų reakcijas.
B.Obama pasiryžo uždaryti šį kalėjimą ir išsyk nuvilnijo globali banga apie CŽV tardymo izoliatorius net Lietuvoje. Kad ir kas tai būtų – tiesa ar melas, - bet šešėlis krito ant kovos su terorizmu metodų. Paaiškėjo ir kitkas: užuot kovojus su “Al Qaeda” knygomis ir universitetais, kurie kainuotų milijonus, pasirinkta kovoti kulkomis ir naikintuvais, kurie kainuoja milijardus.
Labai norėtųsi, jog Rugsėjo 11-osios diskursas būtų apibrėžtas vien tik tos dienos įvykiu. Tuomet nukentėjusios amerikiečių tautos aukos sakralumas nebūtų paliestas.
Tačiau įvyko kitaip – O bin Ladeno nukovimas komercializuotas, o ir žmogaus teisės pažeistos dėl kankinimų Gvantaname, kuriais išgauta informacija vargu ar atpirko demokratijos lyderės JAV įvaizdį. Matyt, toks jau dėsnis: kuomet gėris su blogiu ima kovoti blogio metodais, gėris virsta blogiu. Kaip tame sovietmečio vaikams skirtame animaciniame filmuke: nugalėk drakoną, ir pats tapsi drakonu.
Tad, praėjus dešimčiai metų po Rugsėjo 11-osios, peršasi tokia išvada: prieš blogį reikia kariauti gėrio metodais. Kad ir humanitarinių mokslų metodais: dalyti knygas ir sėti tarpkultūrinio bei tarpreliginio dialogo sėklą. Tai G.Sorosas sėkmingai darė Rytų Europoje su atviros visuomenės politika. Ji turi trūkumų, pernelyg sureikšmina savo civilizacijos horizontą pamirštant, kiek atviroje visuomenėje uždarumo, tačiau svarbiausia tai, kad G.Soroso atvira visuomenė iš principo linkusi siekti tolerancijos bei dialogo knygomis, o ne radikalaus kraujo liejančio akto. Todėl ir Rugsėjo 11-oji turėtų būti atskaitos tašku tarpcivilizaciniam dialogui, o ne principui akis už akį, prarandant dar daugiau amerikiečių ir NATO karių gyvybių.
Gaila, kad klostėsi taip, kaip klostėsi, bet keistis dar nevėlu. Gal tokiam susimąstymui padės gamtinės stichijos, kurios, skirtingai nei teroristai, kartais tik perspėja, bet nesutraiško. Regis, Niujorko pasigailėjo ir teroristiškai nusiteikęs uraganas “Irena” – praūžė audringai, bet jaučiant „saiką“.
Kaip tik Rugsėjo 11-osios išvakarėse.
Tad kodėl nesusimąsčius? Gal gamta priminė apie amerikiečių atsakomybę jausti keršto saiką? Gal geopolitikoje yra nemažiau sudėtingi stichiniai tarpkultūriniai bei tarpideologiniai procesai kaip ir uragano „akyje“?