Ar pasaulis tapo saugesnis prabėgus dešimtmečiui po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios? Apie tai – pokalbis su kadenciją baigusiu prezidentu Valdu Adamkumi, kuris prieš dešimtmetį rugsėjo 11-ąją su vizitu lankėsi JAV.
– Lemtingąją 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją jūs viešėjote Vašingtone. Ar tos dienos išgyvenimai dar išliko atmintyje?
– Galėčiau papasakoti visas tos dienos detales, net smulkmenas, pradedant akimirka, kai mane pasiekė žinia apie teroristų ataką. Viskas išliko atmintyje tarsi būtų įvykę tik vakar.
Tuo metu buvau viešbutyje.
Mūsų delegaciją JAV pareigūnai tuoj pat palydėjo į giliai po žeme įrengtą slėptuvę. Kelias valandas ten sėdėjome akis įsmeigę į televizoriaus ekraną.
Numatytas mano susitikimas su prezidentu G.W.Bushu buvo atšauktas. Galiausiai JAV apsaugos vyrai pranešė, kad jau galės garantuoti saugumą, ir pervežė mane su Alma pirmiausia į Lietuvos ambasados Vašingtone pastatą, o vėliau – į Andrewso karinių oro pajėgų bazę.
Ten mūsų jau laukė lėktuvas – mus norėjo kuo greičiau išskraidinti iš JAV. Buvome pirmieji civiliai, kurie pakilo į orą po teroristų atakos. Iki tol JAV padangę raižė tik begalė naikintuvų.
Praskridome pro dar smilkstančius Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius. Išvydome vaiduoklišką susilydžiusių metalo konstrukcijų vaizdą.
– Kokios šio teroro akto pasekmės jaučiamos ir dabar, po dešimtmečio?
– Žmonija iki šiol jaučia šios tragedijos pasekmes. Teroristai siekė išprovokuoti pasaulėžiūrinį ir religinį tautų konfliktą. Pasaulis ir po dešimtmečio tebėra susiskaldęs. Žmonės nepasitiki vieni kitais, bendruomenės supriešintos, tautos sukiršintos. Baisiausia, kad tai vis dar reikalauja žmonių aukų.
Terorizmas privertė pasaulį imtis griežtų saugumo stiprinimo priemonių, jos tapo mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Tai turi įtakos žmonių bendravimui, daro visuomenei neigiamą psichologinį poveikį. Ilgainiui ši žala gali būti tokia pat skausminga kaip ir aukų reikalaujančios tiesioginės teroro pasekmės.
– Ar pasaulis bent pasimokė iš rugsėjo 11-osios įvykių?
– Pasaulis mėgino pasimokyti, bet pamokos nevienareikšmės.
Sustiprėjo nepasitikėjimo atmosfera ir dėl to vienos bendruomenės tapo dar agresyvesnės, kitos užsisklendė savyje, labiau atsiribojo nuo kitokių žmonių grupių, tautų. Yra ir mėginimų piktnaudžiauti, pasinaudoti terorizmo pavojumi siekiant savų tikslų.
Apskritai prabėgus dešimtmečiui nelabai galime džiaugtis tuo, kas pasiekta.
– Vadinasi, nepaisant teroristams paskelbto karo, žmonės negali jaustis saugesni?
– Kol nesunaikinti terorizmo židiniai, tol niekas negali jaustis saugus. Kone kasdien išgirstame, kad vėl kas nors nušautas ar susprogdintas. Gal dabar pasauliui kyla ir daugiau naujų pavojų, nes bendruomenėse išplitusios nepasitikėjimo ir atsiribojimo nuotaikos skatina ekstremizmą.
– Turite galvoje Norvegiją sukrėtusią tragediją.
– Šis atvejis labai individualus, nors ir galime įžvelgti ryšį su pasaulį apėmusiomis atsiribojimo bei radikalėjimo nuotaikomis.
Tačiau norvegų tragedija rodo, kad galime laukti ir labai netikėtų, netipiškų terorizmo proveržių.
Perdėtas individualizmas, atsiribojimas nuo kitų žmonių – puiki dirva visokių formų ekstremizmui, kuriuo iš tiesų kai kurie asmenys gali ir užsikrėsti.
Kartais net puikiai išsilavinę, gerai gyvenantys žmonės tampa ekstremistais. Todėl dabar dar sunkiau aiškiai apibrėžti, kuri visuomenės grupė gali kelti terorizmo pavojų.
– Ar tarptautiniuose forumuose pasaulio valstybių vadovai apie terorizmą kalba tik iš tribūnų ar ir privačiai tai aptardavote?
– Reikia pripažinti, kad privačiai bendraudami valstybių vadovai retai kalbėdavosi apie tai.
Vyraudavo kasdieniai pasaulio politinės virtuvės reikalai, o apie terorizmą paprastai būdavo prabylama tik iš tribūnų, kai nutikdavo kokie nors baisūs įvykiai.