Juokingiausia, kad kai kurie pamokslautojai patys jau nusidėjo tuo, dėl ko perspėjo kitus.
Viena iš savireklamos akcijų, kurią Seimo sesijos išvakarėse atliko prezidentė D.Grybauskaitė, – parlamentui pateiktos įstatymų pataisos, uždraudžiančios politines partijas šelpti juridiniams asmenims ir smarkiai mažinančios fizinių asmenų įnašų „lubas”.
Tuo prezidentė šauniai pratęsė seną ir bjaurią lietuvišką tradiciją: naujiems rinkimams – nauji įstatymai.
Be to, šalies vadovei prireikė net dvejų metų, kad, per prezidento rinkimus pati noriai sėmusi iš įvairių „uabų” kišenių, suprastų, jog toks finansavimas yra ydingas ir neišvengiamai užkrečia korupcijos virusu.
Tačiau kad ir kaip žiūrėsi, net ir aklam aišku, jog joks partijų finansavimo šaltinis negali būti savaime ydingas ar blogesnis už kitus – žinoma, išskyrus atvejus, kai jis virsta dominuojamu ar net vieninteliu.
Juolab kad oligarchai, „interesų grupės” ir kitoks blogis, su kuriuo žūtbūtinai kovoja prezidentė, partijas galės ir toliau finansuoti kitais būdais. Pavyzdžiui, per juodąsias kasas ar fizinius asmenis, kurie kažkodėl yra šventesni už juridinius.
Partijų polinkį imti kyšius gydys ne popieriuose sugriežtinta tvarka, o teisėsauga.
Žinoma, jei teisėsauga pagaliau ims rimtai ravėti politinės korupcijos barus ir bent rimtai prigriebs kokią stambią stambios partijos žuvį.
Be to, kuo daugiau finansavimo šaltinių, tuo geriau ir pačioms partijoms, ir visai demokratijai. Partijos tuomet turi labiau įsilieti į visuomenę, skatinamos būti dinamiškesnės.
Šie paprasti dalykai suprantami daugumoje demokratinių valstybių. Bendrovėms finansuoti partijas draudžiama tiktai aštuoniose Europos Sąjungos narėse, tarp kurių senosioms atstovauja tik Belgija, Graikija, Portugalija ir Prancūzija.
Tai išdėstyta šią vasarą parengtoje Seimo analitikų pažymoje. Be to, joje priminta, kad visos pagrindinės šalies partijos jau seniai gyvena pirmiausia iš biudžeto dotacijų.
Pavyzdžiui, 2007 metais jos iš biudžeto gavo 15 mln. litų, o iš bendrovių – tik 6,6 mln. Atitinkamos proporcijos buvo ir 2008-aisiais – 20 mln. ir 9,4 mln., 2009 metais – 12,4 mln. ir 3 mln., pernai – 9,5 ir 4,1 mln.
Pastaraisiais metais partijų kasose juridinių asmenų pinigai sudarė apie ketvirtį visų lėšų. Fizinių asmenų ir pačių partijos narių mokamų narystės mokesčių dalis – vos po keletą procentų.
Galbūt šie oficialūs skaičiai rodo, kad didžioji įvairių „interesų grupių” paramos dalis kaip tik ir lieka šešėlyje. Tačiau tai tik patvirtintų, kad leidimas ar draudimas toms grupėms oficialiai finansuoti partijas – buvęs nebuvęs.
Didžiųjų partijų galvos prezidentės pataisas pasitiko itin prielankiai. Tai suprantama – verslo noras ir galimybės finansuoti partijas pastaraisiais metais tik mažėjo.
Kita vertus, jei visas partijų auksas bus sutelktas svarbiausių partijų vadų, lyg karuselėje keičiančių vienas kitą prie valstybės vairo ir biudžeto maišo, rankose, vadams – tik geriau.
Partijų nomenklatūra tuojau pat prabilo ir apie tai, ką prezidentė lyg netyčia nutylėjo – biudžeto dotacijos partijoms turėtų būti padidintos bent tiek, kad kompensuotų juridinių asmenų paramos netektį.
Štai kokia likimo ironija – apie sąstingį partijose ir jų viršūnėlėse ne kartą rypavusi prezidentė siekia tą sąstingį tik dar labiau sustiprinti.
Tačiau rinkėjai gali pagrįstai klausti: „Kodėl aš turiu dar daugiau mokėti ir išlaikyti net ir tuos, už kuriuos nebalsuoju?”
Tačiau prezidentė, be abejo, laukia tik plojimų. Ar tai prezidentės ir jos mylimos dabartinės valdžios minėtas populizmas? Žinoma, kad ne – juk ta liga serga tik Seimo smulkmė!