Didysis Maltos ordino magistras M.Festingas: „Mes – vienintelis kryžiuočių riterių ordinas, išlikęs iki šių dienų“

- Maltos ordinas teikia humanitarinę pagalbą daugelyje šalių. Ar egzistuoja pasaulyje valstybė, kurioje Maltos ordinui nėra, ką veikti?

- Netgi turtingose šalyse visuomet būna žmonių, kurie iškrenta iš socialinių santykių ir nėra kam jais pasirūpinti. Netgi JAV. Žmonės mano, kad JAV visi yra turtingi. Bet tai netiesa. Ten yra vietų, kur žmonės gyvena labai skurdžiai, be medicinos priežiūros. Tas pats ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.

- Lietuvai būdingos problemas, kurios šiandien bendros daugeliui šalių. Jūs turite nedaug jaunų žmonių, kuriems tenka išlaikyti didesnį skaičių senų žmonių. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad jauni žmonės iš Lietuvos emigruoja į kitas šalis – nesvarbu, visam laikui ar laikinai. Manau, kad tai specifinė Lietuvos problema. Yra daug senų žmonių, kuriems reikia pagalbos.

- Centrinės Afrikos šalyse. Maisto stygius, sveikatos priežiūros stoka, siaubingos socialinės problemos. Bloga infrastruktūra, trūksta ligoninių. Vyksta neramumai, maištai, žudynės.

- Jeigu paskaitysite Šventąjį raštą, rasite Jėzaus žodžius: „Aš buvau kalėjime, bet jūs manęs neaplankėte, aš buvau alkanas, bet jūs manęs nepamaitinote.“ Tuomet žmonės, su kuriais jis kalbėjo, paklausė: „Kada tu buvai kalėjime? Kada mes matėme tave alkaną?“ Jėzus atsakė: „Jeigu jūs nepamaitinote paties mažiausio, kuris buvo kalėjime, paties mažiausio, kuriam reikėjo pagalbos, jūs tą padarėte man.“ Tai ir yra atsakymas. Jeigu rūpiniesi skurstančiais žmonėmis, tu iš tiesų darai Jėzaus darbą. Šventoji Elžbieta Vengrė, lankiusi vargstančiuosius ir ligonius, sakydavo, kad sugeba matyti Jėzų kiekvienoje lovoje, kurią aplanko. Darbas, kurį mes darome, įkvėptas Kristaus mokymo. Dievas ir artimas – tarsi dvi to paties medalio pusės.

- Jau daugybę amžių, daugiau kaip 900 metų, mes rūpinamės visais, nesvarbu, ar jie krikščionys, ar pagonys, ar musulmonai, ar budistai, ar animistai. Nuo pat pradžių egzistavo principas – rūpintis visais. Pavyzdžiui, dirbome Balkanų šalyse, kai vyko karas. Aš pasirašiau vyriausybinį dokumentą pažadėdamas, kad nauda bus visiems, ne tik krikščionims. Tai mūsų principinė nuostata.

- Pamatiniai principai nepasikeitė. Pradžioje tai buvo žmonės iš Vakarų Europos ir Vidurio Rytų, Palestinos. Jie dirbo su skurstančiaisiais ir ligoniais bei piligrimais. Padėti jiems buvo pats pirmasis Maltos ordino principas – lygiai toks pat išliko ir iki šiol.

Dalykas, kuris pasikeitė – dauguma šių žmonių buvo profesionalūs kariai, kryžiuočiai, turintys gerus karinius įgūdžius. Todėl aplinkinių šalių karaliai jų prašydavo padėti apginti jų teritorijas. Maltos ordino riteriai buvo ir jūreiviai. Jie saugojo Europą nuo antpuolių iš Viduržemio jūros pusės. Bet nuo XVIII amžiaus Maltos ordino karinės funkcijos nebeliko. Nebėra nei jūreivių, nei karių.

- Reiškia tą patį, ką ir visada. Tikrai ne nešioti kryžiaus ženklą ant krūtinės. Tampant riteriu, pažadama ginti krikščionių tikėjimą, rūpintis našlėmis, našlaičiais, neturtingaisiais ir ligoniais. Tai yra riteriškumas. Toks turėtų būti riteris. Papildomos prasmės, kuriomis apaugusi riterio sąvoka, moderniaisiais laikais pasikeitė, bet pamatas liko tas pats.

- Taip. Didysis magistras yra pasaulietiškas vienuolis. Pasaulietiški vienuoliai šiandien neįprastas dalykas. Bet dar prieš 500-600 metų egzistavo 5 ar 6 pasaulietiški religiniai riterių ordinai – teutonai (kryžiuočiai), tamplieriai, Livonijos riteriai. Mes vieninteliai iš jų, išlikę iki šių dienų.

Karališki drabužiai atsirado XII a. pradžioje, kai Maltos ordinas gavo suverenumą. Tai ne valstybė, o ordinas. Bet ordino galva buvo laikomas suverenu. Vėliau ordinas ėmė valdyti Rodo ir Maltos salas.

Aš kaip karalius rengiuosi labai retai – maždaug 5 kartus per metus. Kai priimu ambasadorius ir kai lankau Šventąjį Tėvą. Ačiū Dievui, kad taip retai tų drabužių prireikia. Juos labai sunku supakuoti, o ypač sudėtinga su jais keliauti lėktuvu, nes dar yra kardas.

- Ne, didžiuoju magistru gali tapti tik vienuolis.

- Kaip ir daugelio ordino narių atveju, apsisprendimą nulėmė šeimyniniai ryšiai. Daug žmonių, ypač Europoje, yra ordino narių sūnūs, anūkai, proanūkiai. Daug šeimų turi tradiciją būti Maltos ordino nariais. Tai pirmoji priežastis, dėl ko įsitraukiau į ordino veiklą – nes mano artimieji buvo į ją įsitraukę. Kasmet keliaudavome į Lurdą. Man Lurdas padarė įspūdį, ir panorau ordinui atiduoti visą savo laiką. Taip tapau pasaulietišku vienuoliu.

- Dariau daug dalykų. Pirmiausia buvau karys. Po to įsitraukiau į žemės, miškų, ūkių administravimą. Vėliau susidomėjau dailiaisiais menais. Tačiau nelaikau savęs labai dideliu meno žinovu. Buvau konsultantas meno kūrinių aukcionuose. Tai tarsi bendrosios praktikos gydytojas. Žinai nemažai apie viską, bet jeigu reikia detalesnės informacijos, kreipiesi į atitinkamos srities specialistą.

- XVI a. dauguma Anglijos šeimų tapo protestantais. Karalius iš Bažnyčios ir iš žmonių, kurie liko katalikai, atėmė valdžią ir turtą. Labai nedaug žmonių liko katalikai. Jiems tai buvo nepaprastai sudėtingi laikai. Ypač didelis spaudimas buvo daromas tiems katalikams, kurie buvo karališkosios šeimos giminaičiai.

Toks buvo ir mano prosenelis palaimintasis Adrianas Fortescue. Jis buvo karalienės, antrosios karaliaus Henriko VIII žmonos Anne’os Boleyn dėdė. Kai ji tapo karaliene, visų jos giminaičių buvo pareikalauta atsisakyti katalikybės. A.Fortescue nesutiko, ir už tai buvo nubaustas mirtimi.

XVI a. tūkstančiai žmonių buvo nužudyta, bet tik 300 iš jų paskelbti šventaisiais ar palaimintaisiais. Tai Anglijoje buvo baisūs laikai. Lietuvoje jūs taip pat turėjote žiaurius laikus – sovietų okupaciją. Tas pats vyko ir Anglijoje, tik seniau. Šeimos, išlaikiusios katalikų tikėjimą, siaubingai rizikavo.

- Ji moko balansuoti – išlaikyti pagarbą savo protėviui, nieko nepamiršti, tačiau kartu sugebėti susitaikyti su žmonėmis, kurių protėviai kalti dėl jo nukankinimo. Anglijoje turiu daug draugų, kurių protėviai atsakingi už katalikų persekiojimą. Bet mes negalime būti priešai. Jeigu surinktume visus kada nors istorijoje buvusius savo giminės priešus, jų susidarytų siaubinga masė.

Pavyzdys gali būti Balkanų šalys. Ten niekas nieko nepamiršta. Bet klausimas ne apie pamiršimą, o apie bandymą atleisti. Kiek paprasčiau, kai tavo praeities priešai yra iš tos pačios tautos. Sudėtingiau, kai priešai – iš kitos tautos. Labai geras susitaikymo pavyzdys – Amerika. Pilietinio karo metu žuvo daugybė žmonių, šimtai tūkstančių. Bet dabar, praėjus tik 150 metų, Amerika yra visiškai vieninga. Nors daugelis žmonių nepamiršo praeities, jie ignoruoja tuos faktus, kad prosenelis iš vienos pusės buvo nužudytas sąjungininkų, o iš kitos - konfederatų kareivio.

- Labai sunku pasakyti. Nuolat pamatai ką nors nematyto, nuolat aplankai ką nors naujo. Pamatai dalykus, kurie tau padaro didelį įspūdį. Man atrodo įdomu, kad visame pasaulyje padėtis yra labai skirtinga, tačiau būdai, kaip žmonės susitaiko, kaip žmonės myli vienas kitą, kaip padeda, iš esmės yra vienodi. Tai labai įdomus fenomenas. Kaip dramblys ir šuo – abu yra žinduoliai, taip ir visi žmonės labai artimai giminingi vieni kitiems.

O stipriausią įspūdį man daro padėtis Afrikoje. Tai absoliutus siaubas. Skurdas, sveikatos priežiūros nebuvimas, korupcija. Aš suprantu, kad šioms problemoms išspręsti gali neužtekti ir tūkstančio metų, tačiau mes privalome stengtis eiti į priekį.

- Oras (juokiasi). Tikėjausi, kad bus šalčiau. O jei rimtai – pamačiau Kryžių kalną. Jis man padarė neišdildomą įspūdį. Niekur pasaulyje nieko panašaus nesu matęs. Tai absoliučiai unikalus dalykas. Tai ir rezistencijos, pasipriešinimo sovietams simbolis.