ES lietuviams asocijuojasi su geresniu gyvenimu, su padidėjusiomis galimybėmis savo vaikams gyventi geriau. Juk tai rodo sociologinės apklausos. Kai klausiama, ko tikimasi iš ES, atsakoma – geresnio materialinio gyvenimo.
Pagaliau prisiminkime euroreferendumą – juk pagrindiniai argumentai buvo pilvo argumentai: balsuok už Europą, ir pinigai pradės lyti – už nepasodintus runkelius, už pradėtą, bet neaišku, kaip pasibaigsiantį, verslą ir pan. Bet ir Europos pirmi žingsniai į buvusias Sovietų Sąjungos šalis buvo ir yra perpildyti „prašmatnaus“ gyvenimo įvaizdžių. Tvanas reklamų, prekių, žaidimų, programų, malonumų, sudarė įspūdį, kad Europa gyvena ir kviečia kitus gyventi „laimingai.“
Šis fenomenas siejamas su užsilikusiais sovietiniais įpročiais: žmogui nereikia – ir net neleidžiama – gyventi savo pastangomis, nes viskuo pasirūpins valdžia, todėl viskas atplaukia iš kitur – kas nors kitas turi viską duoti. Taigi į Europą žiūrima kaip į kitu vardu pasivadinusį tą patį gėrybių šaltinį.
Tiesa, kad lietuviai nėra turtingi, tiesa, kad ekonominės problemos lieka svarbiausios. Todėl natūralu, kad žvelgdami į turtingas ES šalis norime gyventi taip, kaip jie – lyg jiems irgi viskas nukrito iš dangaus, be jokių dešimtmečių pastangų. Kartais atrodo, kad struktūriniai fondai yra vienintelis Europos simbolis.
Tad visai nenuostabu, kad Vakarų Europa mums asocijuojasi tik su medžiaginiais dalykais. Pagaliau, juk dauguma lietuvių į Angliją, Ispaniją, Airiją važiuoja ne dvasinių gėrybių pasisemti, bet dirbti juodo darbo. Dar juodesnio nei Lietuvoje, bet geriau apmokamo.
Aišku, į Vakarų Europos universitetus išvažiuoja vis daugiau studentų. Tačiau jų juk vis tiek mažuma, palyginti su darbo emigrantais. Ir ką šie eurodarbininkai, sugrįžę į namus, pasakoja apie vakariečius? Tikrai ne apie kultūrines Vakarų gelmes.
Daugelis jų Vakarų Europą sieja su kruvinu darbu, su „išnaudotojais kapitalistais“, su kuo tik nori, bet ne su aukštąja kultūra. Tokie „civilizacijos kanalizacijos“ vaizdiniai susiformuoja ir čia likusių jų artimųjų galvose.
Ir ką mes turime? Keista, bet dabartis tik patvirtina dar sovietmečiu įkaltą mintį, kad Vakarai – bedvasiai ir materialistai, kad ten tėra tik pikti kapitalistai, kiekvieną minutę taip ir galvojantys, kaip išnaudoti pigią darbo liaudį iš Rytų Europos.
Ir tik todėl, kad mes jaučiamės skurdžiais, kad norime sočiau gyventi, taip gerai vertiname Europos Sąjungą. Tačiau be pinigų nieko daugiau mums iš Europos nereikia.
Vakarų Europos kultūrinis, o jei norime, ir dvasinis paveldas mums nieko nereiškia. Arba beveik nieko nereiškia. Juk mūsų intelektualai išgyvena didžiulį siaubą, kai iš Europos atkeliauja popkultūra, inscenizuota beveik nuogais besiraitančiais kūnais.
Vakariečiai mums atrodo pasipūtę, paviršutiniški ir taip kažkodėl slepiantys savo mintis, kad juos vadiname nenuoširdžiais žmonėmis. Mes jų nesuprantame. Ir nenorime suprasti, nes juk į juos – kaip ir visą Europą – žvelgiame, kaip į pinigų maišus.
Gal taip yra todėl, kad viešoje erdvėje retai kada apmąstoma, kas apskritai yra Europa, kokia tai erdvė ir ką dar, be struktūrinių fondų, ji iš tiesų gali mums duoti.
Iš kur kilo Europa?
Žodis „Europa“ pasirodė prieš 2,7 tūkst. metų kaip nuoroda į centrinę Graikiją, netrukus šis terminas žymėjo Trakiją ir Makedoniją. Šis žodis nurodo ne pažįstamą vietą, ne valstybę ar gentį, bet Vakarų kryptį.
Pats žodis „Europa“ buvo finikiečių perduotas graikams. „Ereb“ graikiškai reiškia „vakarop, kur leidžiasi saulė“. Pirmapradis Europos suvokimas buvo kryptis į vakarinį Egėjo jūros krantą ir beformę vakarinę saulėlydžio žemę – okcidentą („Abendland“, „West“, „Vakarai“).
Europa taip ne pati save įvardijo, bet buvo įvardinta kitų. Tai reiškia, kad pasivadinusi save kitų sugalvotu vardu Europa pažįsta save reflektyviai. Net ir visiems gerai žinomas mitas apie tai, kad Europa buvo Finikijos karaliaus Agenoro ir jo žmonos Telefasos dukra, gimusi Tire, uostamiestyje ant Viduržemio jūros kranto Azijos pusėje, pagrobta Dzeuso ir nugabenta į Kretą, taip pat rodo, kad Europos vardo kilmė yra atkeliavusi iš svetur. Jeigu tas vardas yra kilęs iš minėtos Azijos dukros Europos, tai reiškia, kad Europa neįvardino savęs kaip vietovės, o buvo įvardinta kitų.
Taigi, pasirodo judesys, atsiplešiantis nuo savo pažįstamos vietovės, nuolatinių namų ir krypstantis į bevardę vietą, į Vakarus, kurie pasiima saulę ir galbūt leidžia jai sugrįžti. Tas judesys yra tęsinys prieš bet kokį apribojimą; jis veda į pavojų, keistą ir nesuprantamą vietovę, nepažįstamumą, į kažką dar nenustatytą.
Žvelgiant istoriškai lemiamas judesys atsiskyrimui nuo persiškos ir imperiškos Azijos buvo žūtbūtinė kova su Persijos imperijos invazija. Graikai nubrėžė ne tik geografinę, bet ir civilizacijos ribą tarp Vakarų ir Azijos.
Trys šimtai Spartos įstatymams paklususių spartiečių stojo į kovą su šimtais tūkstančių persų. Vadovavęsi pačių sukurtais įstatymais atėniečiai siuntė savo laivyną uždaryti Azijai kelią į Europą.
Dabar jau drįstama teigti, kad pirmą kartą šioje žemėje žmogus pasirodė kaip žmogus. Žmogus, gyvenantis pagal savo įstatymus ir nesiklaupiantis prieš karalių karalius, dievybių dievybes, kurie patys taip save pasivadino.
Graikai ne tik nubrėžė ribą Viduržemio jūroje, bet ir sukūrė Vakarus kaip filosofiją, kaip visuotiną sąvoką ir visuotinumą, kaip mokslo sąlygą. O tai turėjo ir turi būti įgyvendinta per visuotiną išsilavinimą – „paidea“.
Tad Europa buvo kuriama kaip žmogaus vieta. Ir šią istorinę pamoką reikia atminti, jei norime į Europą – o kartu ir į save – žvelgti ne per sovietinius, bet per europietiškus akinius.