„Jei šaliai grėstų rimtas pavojus, aš nesvarstydamas panaudočiau ginkluotąsias pajėgas“, - sakė Aliaksandras Lukašenka per susitikimą su Baltarusijos kariais 2011 metų vasario 21-ąją.
Pasirodo, Aliaksandras Grigorjevičius, be visų kitų talentų, yra ir labai gabus mokinys. Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės pamokas jis išmoko dešimtukui.
Aš esu tos pačios opozicijos, su kuria turėjo garbės bendrauti prezidentė D.Grybauskaitė, atstovė. Mes su ja susitikome tarptautiniame demokratiniame moterų renginyje. Šis susitikimas nebuvo viešas ir žurnalistų jame nebuvo. Bet kalbėjome mes su prezidente tikrai ne apie pinigus. Tiesa, apie Baltarusijos nepriklausomybę mes taip pat nekalbėjome.
Mane domino kitas dalykas – tai, kas sieja dvi broliškas tautas. Ar Lietuva, kuriai atstovauja D.Grybauskaitė, reikalaus, kad A.Lukašenka išduotų V.Uschopčiką, praliejusį Lietuvos laisvės gynėjų kraują?
Mano klausimas Lietuvos prezidentei aiškiai nepatiko. Tarsi koks šešėlis praslinko Lietuvos tautos išrinktosios veidu. Ji kažkaip sausai atsakė, kad šito sieks, tačiau ši tema jai aiškiai buvo nemaloni.
Po to aš atidžiai stebėjau, kaip vyksta D.Grybauskaitės ir A.Lukašenkos pokalbis. Nebuvo panašu, kad V.Uschopčiko išdavimas būtų buvęs svarbiausias dalykas Lietuvos ir Baltarusijos santykiuose. Bet juk keista: V.Uschopčikas Lietuvoje yra kaltinamas 13 Lietuvos piliečių nužudymu ir bandymu sukelti perversmą šalyje.
Bet jei D.Grybauskaitė mano, kad A.Lukašenkos pergalė naudinga Lietuvai, V.Uschopčikas gali ramiai sau miegoti. Pelnyta bausmė jam tikrai negresia.
Jeigu aš būčiau Lietuvos prezidentė, su V.Uschopčiko vardu gulčiausi ir kelčiausi. Todėl, kad niekas neturi teisės žudyti mano šalies piliečių ir likti už tai nenubaustas. Aš pažįstu lietuvius ir gerbiu juos. Savo tautiečių žudynių jie nepamirš ir neatleis už tai. Todėl labai negerai, kad tai stengiasi pamiršti tautos išrinkta prezidentė.
Be to, prezidentė taip stengiasi pamiršti, kad atvirai ir viešai gina valstybės vadovą, kuris slepia trylikos žmonių nužudymu kaltinamą veikėją.
Ir jeigu Baltarusijoje atsiras niekšas, kuris pradės šaudyti į taikius gyventojus, tai jų krauju bus susitepusi ir D.Grybauskaitė. Ji turėjo pasirinkimą: reikalauti išduoti V.Uschopčiką arba nutylėti ir turėti galimybę užsiimti kažkokiais reikalais kartu su A.Lukašenka. D.Grybauskaitė pasirinko verslą. Kitaip tariant, pragmatiškumas ir pinigai nusvėrė paprastų žmonių gyvybes.
Baltarusijos nenoras išduoti Lietuvai V.Uschopčiką suprantamas: kas kitas vykdys nusikalstamus įsakymus šaudyti į nekaltus žmones? Juk apie pasiruošimą šaudyti į taikius gyventojus pas mus kalba patys aukščiausi valdininkai.
D.Grybauskaitės pozicija visiškai nesuprantama: negi politiniai interesai jai svarbiau už gyvybę?
Įdomu būtų pamatyti sąrašą Baltarusijos politikų, kurie neva prašė prezidentės D.Grybauskaitės pinigų. Kas tie žmonės?
Nenorėčiau būti piktą menanti, tačiau 2011 metų liepos 29 dieną viena Lietuvos politikė nusiuntė į Maskvą tokią telegramą: „Prieš dvidešimt metų Lietuva ir Rusija pasirinko bendradarbiavimo kelią, grįstą pagarba laisvei ir demokratijai. Šis bendras kelias svarbus ir šiandien. Jis įpareigoja mus ir toliau vystyti demokratijos vertybėmis paremtus kaimyninius santykius.“
Šiek tiek nelogiška, viena vertus, postringauti apie abipusę pagarbą ir draugišką kaimynystę su Rusija, o kita vertus, reikšti susirūpinimą dėl to, kad Baltarusijos opozicijai „Rusija, praktiškai, draugas“.
A.Lukašenka, vadinasi, tokio nerimo D.Grybauskaitei nesukelia? Ir Muitų sąjungą su Rusija A.Lukašenka, matyt, plėtojo, jį gelbstinčius kreditus bei dotacijas gauna iš Kremliaus tik dėl juodo savo rusofobijos jausmo?
***
O.Karač yra Baltarusijos opozicijos atstovė.