Ėjau mišku, šuo naršė krūmynus, iškilmingai šlapinosi ant nusivylusių miško šeimininkių musmirių, kvepėjo lazdynų riešutais ir artėjančiu lietumi. Staiga ant riešo pajutau prisilietimą. Voratinklis. Plonytis, tačiau akimirką atrodė, kad pjauna ranką. Toje vietoje, kur anksčiau segėdavau laikrodį. Tada ir prisiminiau istoriją su laikrodžiais.
Susitikom mažame provincijos miestelyje, pažįstami nuo studijų laikų. Jis pamatė ant mano rankos laikrodį.
- Kokia kvailystė, - nusistebėjo. – Juk dabar yra mobilieji telefonai.
- Žinai, man kažkaip saugiau, kai naktį nubundu ir pažiūriu į laikrodį. Kartais net neįžiūriu rodyklių, bet vis dėlto. Tarsi laikas būtų dalis manęs. O telefonas – jis šiek tiek atskira visata, sau, tai jo laikas. Beje, jeigu turi telefoną, kodėl ką tik teiravaisi, kiek laiko?
Jis susiraukė.
- Pamečiau prieš savaitę.
Taip, jis mėgo išgerti. Ir aš mėgstu. Ir kas gi nemėgsta šioje ašarų pakalnėje, net ir ruduo gerokai įkaušęs ir vis dosniau drabstosi netikru lapų auksu.
Susitarėm susitikti vakarop, viešbučio bare.
Jis atėjo nutaisęs savim pasitikinčio, kone Biblijos egzegeto miną. Ir ne be reikalo.
Atsainiai kištelėjo ranką kišenėn ir iš jos išsitraukė naujutėlaitį telefono aparatą. Lygiai toks pat judesys, koks, tikiu, buvo kasdieniškas prieš šimtą metų – kai vyrai kištelėdavo ranką liemenės kišenėlėn ir išsitraukdavo į svogūną panašų kišeninį laikrodį ant grandinėlės. Dingsta daiktai, miršta ir judesiai. Nors ir neteko girdėti apie Raudonąją judesių knygą.
- Dabar tai vieni juokai net ir čia, provincijoje, - nueini į telefonų kompanijos filialą, pasirašai sutartį, gauni aparatą. – Jis pažiūrėjo į mane tarsi priekaištaudamas. – Ir nereikia jokio laikrodžio.
Kalbėjomės, be abejo, gyvenimą, t.y. apie moteris ir apie literatūrą. Filologams tai beveik vienas ir tas pats. Dėl to beveik visų filologų šeimos nevykusios. Kaip blogai parašyti romanai. Neteisingai sudėliotos priežastys, bjaurios, skausmingos pasekmės. Du filologai vienoje šeimoje – kaip du skorpionai stiklainyje. Abu buvome šiek tiek nelaimingi, šiek tiek viskuo nepatenkinti, na, kaip ir turi būti šiais demokratijos ir vertybinio chaoso laikais.
Pamažu įsivažiavom. Kalbėjomės taip intensyviai, kad realybės ribos nusitrynė ir jau nebekreipėme dėmesio, kur tikrovė, o kur literatūra, šalia mūsų prisėdo Dostojevskis ir Tolstojus, Dostojevskiui mes tapšnojom per petį ir įpildavom išgert, o Tolstojui rodėm grimasas ir retkarčiais spriegdavom jam į nosį alyvuogės kauliuką.
Rytojaus dieną nesulaukiau jo pusryčiams. Tiesą sakant, ir aš nebuvau didysis valgytojas. Paknebinėjau leisgyvį omletą, gurkštelėjau skystos, meksikiečių kojinėmis trenkiančios kavos ir išėjau į kiemą. Šiaip ar taip, pokalbiai apie literatūrą ir moteris niekad nesužadina apetito. Dažniausiai atvirkščiai.
Radau jį sėdintį ant suolelio priešais viešbutį. Atrodė kaip ką tik iš Edvardo Munko paveikslo.
- Ar gali paskambinti šiuo numeriu? - ištiesė man suglamžytą lapą.
Paskambinau. Niekas neatsiliepia. Telefono jis jau nebeturėjo. Liko tik sutartis ir numeris. Keista skambinti į niekur. Greičiausiai į šiukšlyną, į upės dugną ar krūmų tankmę – kur išmesta kortelė.
- Kas atsitiko? – pasiteiravau suprasdamas, kad klausimas kvailas.
- Vakar išėjau pasivaikščiot, - burbtelėjo jis. – Ten, prie upės, yra paviljonas. Užsukau. Na, ir prasidėjo. Čigonai, moterys, muzika, šokiai... Paskui tamsa.
Šimtą kartų buvau prie upės, bet jokio paviljono ten nemačiau. Matyt, mano senas pažįstamas buvo per giliai įklimpęs į Dostojevskio kūrybą.
- Vis dėlto ir laikrodis kartais praverčia, - pasakiau.
Jis beviltiškai mostelėjo ranka.
Po poros dienų išsiskyrėme. Aš važiavau į sostinę, jis į Vakarus. Atsisveikinant mane apėmė patetiška nuotaika. Nusisegiau nuo riešo laikrodį ir ištiesiau jam:
- Imk, atminimui.
- O kaipgi tu? - vartė sutrikęs nebe naują, bet dar pakenčiamai atrodantį daiktą. Akivaizdu, kad nenorėjo paimti, bet buvo nepatogu atsisakyti.
- Turiu telefoną. Be to, namuose dar vienas guli. Parvežė iš Kinijos.
Neseniai visai atsitiktinai sužinojau, kad jis žuvo autoavarijoje. Keista, bet pirmoji mintis, šovusi man į galvą, buvo apie laikrodį. Ar mirties valandą segėjo ant riešo mano dovanotą laikrodį? O gal numetė jį ant lentynos ir nė karto net nepažvelgė į jį. Juk dabar visur tiek spąstų laikui. Nežinau ir jau nesužinosiu. Ir kam man tai.
Žiūriu į voratinklį ant riešo. Vos įžiūrimas, o taip suveržė ranką, kad norisi šaukti.