Kilęs iš pačių geriausių paskatų. Lietuviai yra taupūs, skolinasi nenoriai (mums atrodo, kad gerais laikais mes per daug prisiskolinome, bet iš tikrųjų skolinomės labai kukliai, daugiausia butui arba automobiliui, ir krizė mums tvojo anksčiau, nei spėjome įklimpti į tą balą iki kelių), o dabar, pasirodo, mes net po sunkmečio turime dar daugiau santaupų, negu prieš sunkmečiui užeinant.
Tai yra gerai. Tai kyla iš mūsų valstietiškos sąmonės ir vertybių, kurios yra teisingos. Jas suformavo klimatas ir istorija (nesugebėjęs atsidėti atsargų žiemai, pavasario nesulaukia), ir kas gali pasakyti, kad tai blogai: žiū, aš ir pats turiu ant kūno prisikaupęs atsarginį sluoksnį ir be jokio nerimo laukiu dar vienos krizės, jei tokia užgriūtų.
Tačiau su taupumu yra susijęs ir jo bjaurusis brolis. Šykštumas, kuris yra vienas nepatraukliausių mūsų bruožų. Lietuvių kalba be galo dosni ir išmoninga šykštumui aprašyti, ir mes juo slapčia didžiuojamės, o dosnus elgesys mums kelia įtarumą. Mes nejaukiai jaučiamės greta to, kas dosniau už mus palieka arbatpinigių, nes atsiranda krebždanti baimė, kad galbūt tas žmogus žino ir supranta kažką tokio, ko nesuprantame mes.
Tai štai, apie arbatpinigius. Remiuosi patikrinta informacija, nes restoranų inspektavimas sostinėje ir kitose gyvenvietėse - vienas mano užsiėmimų grįžus į Lietuvą, o jo rezultatai anksčiau ar vėliau sužaliuos ir sužydės internete. Bet kalbu ne apie tai. Kalbu apie arbatpinigius.
Pirmiausia pats pavadinimas mus programuoja neteisingai. Žodis, atsineštas iš rusiško „čajevyje“, kas mums lyg ir kužda, kad savo kultūroje mes apskritai neturėjome didelės patirties atsiskaityti už paslaugą. Žodis rodo į arbatą, kuri dažniausiai (išskyrus nebent pižonų vertinamas itin retas ir egzotiškas arbatas, surinktas aklų nykštukų Pietų Amerikos kalnų brūzgynuose ir išdžiovintas mėnesienos atokaitoje - tokias mėgstu ir aš) yra pats pigiausias gėrimas visame valgiaraštyje.
Vadinasi, mąsto taupus valgytojas, šis mokestis - arbatpinigiai - turėtų būti maždaug pakankamas arbatos puodeliui užsisakyti.
Geriausia - be cukraus, jei už jį skaičiuojamas atskiras mokestis, kaip tai kartais būna itin gobšių savininkų kavinėse (keista, kad pigios valgyklos, kur prie bulvinių blynų neduodama grietinės, kelia didelį pasipiktinimą, bet airiškos oro linijos varguoliams, kur jums neduotų - jei tik jos administruotų mūsų valgyklas - ne tik grietinės, bet ir lėkštės, kėdės ar šakutės, kelia visuotinį susižavėjimą).
Ne, mielieji, yra ne taip. Arbatpinigiai nieko bendra su arbata neturi, ir 20 ar 50 centų nėra arbatpinigiai. Ta moneta - tik rudas jūsų apgailėtino šykštumo veidrodėlis, į kurį pažvelgę pamatytumėte tik savo kiaulės knyslę, jei ta moneta nebūtų tokia nuzulinta ir jau be jokio spindesio. Tai dabar net tos knyslės jums nėra kas parodo.
Pagal visuomeninio maitinimo darbuotojų materialinio skatinimo įstatymą ir atitinkamus poįstatyminius aktus, normalūs ir priimtini arbatpinigiai Lietuvos Respublikoje sudaro 10 proc., 15 - jei labai patiko.
Tiems, kam visai blogai matematikos srityje, paaiškinu: jei pravalgote 200 litų, privalu padavėjai (ar padavėjui) palikti bent 20. Jei nepaliekate, turėtumėt mažų mažiausiai gėdintis, jei tik jums pažįstamas toks jausmas.
Ir nereikia čia man pradėti kniaukti apie tai, kad „arbatpinigiai priklauso už gerą aptarnavimą“. Šykštuoliai nemoka už jokį aptarnavimą, o padoriai išauklėti žmonės moka už visokį, o už gerą - šiek tiek daugiau. Jūsų bandymai pateisinti savo nykų šykštumą - apgailėtini, nes kiaurai persišviečia tikroji jūsų elgesio priežastis.
Ne, taip elgiatės ne todėl, kad neturėtumėt pinigų (jei tikrai neturėtumėte, sėdėtumėte namie ir skanautumėte šaldytus koldūnus bei šlapią dešrą, užsigerdami alum iš bambalio, o ne vaizduotumėte bajorus viešojo maitinimo įstaigoje).
Jums labai rūpi pasijusti ponais ir paramstyti savo nukeipusią savigarbą, ir tai galite padaryti pigioje picerijoje, išsikirpę nuolaidos kuponą ir statydami ant ausų padavėjus - sunkiai dirbančius jaunuolius, studentus, nešiojančius nešvarias lėkštes tarp jūsų tingių atsiraugėjimų ir kantriai laukiančius, kol jūs krapštydamiesi tarpus tarp dantų valdiškais krapštukais vograujate: „Dabar man čia reikia sugalvoti, ką aš noriu užsisakyti, nes čia man pas jus niekas nepatinka.“
Jie kenčia jūsų bukus sąmojus („o kurios čia jūsų salotos nesugedusios?“), ir paskui dar turi būti boksininkų kumščiuojamos treniruočių kriaušės, kai susiruošiate pasirodyti, kokie esate kieti ir kovojantys dėl savęs. Tik jūs tesugebate išsidirbinėti prieš silpnesnius, tuos nelaimėlius padavėjus sintetinio audinio marškiniais ir su lentelėmis ant krūtinės, kur jų vardas kreivai parašytas prie užkandinės logotipo.
Žmogus, kuris malonus su jumis, bet nemalonus su padavėju, nėra malonus žmogus. Asmens padorumas nustatomas pagal tai, kaip jis elgiasi su žemesnio už save socialinio sluoksnio atstovais. Su patarnaujančiais. Su tais, kas šokinėja, kai jūs sėdite.
Ir nebandykite man filosofuoti, kaip kiekvienas turi gerai dirbti savo darbą, o jūsų elgesys su aptarnaujančiais yra vos ne aukštasis teisingumas, kuriuo baudžiate jų apsileidimą ir nemokšiškumą.
Kas aiškins jiems apie gerą darbą? Jūs, skaitytojau? O ar ne jūs dabar, darbo metu, biudžetinėje įstaigoje skaitote atsivertęs naujienų portalus ir dorojate akimis šitą straipsnį, užuot dirbę tai, kas jums priklauso pagal pareigas ir už ką jums moka atlyginimą? Taigi.
Užmokestis padavėjai arbatpinigių forma yra socialinio kontrakto dalis. Šito nereguliuoja jokie įstatymai (jei patikėjote mano anksčiau pateikta nuoroda į privalomus arbatpinigius, taip jums ir reikia, nebūsite kitą kartą tokie patiklūs), tačiau be šios nerašytos sutarties tarp civilizuotų visuomenės narių nėra įmanoma pati civilizuota visuomenė.
Tai, kad kiti to kontrakto nesilaiko, ir tai, kad galbūt aptarnaujantis personalas ne visuomet tinkamai vykdo savo pareigas, ne priežastis ir jums jį pažeisti, nes teisingas elgesys turi prasidėti nuo savęs.
O aš visuomet palieku gerus arbatpinigius, ir mane maitina skaniai ir gausiai, ir aptarnauja maloniai, ir kviečia užeiti dar. Šito linkiu ir jums.