***
– Kaip pasireiškia krepšinio manija?
– Visuomet reikia kažko, kas suvienytų bendruomenę – kažkokio simbolio. Tie laikai, kai lietuviai būrėsi aplink vėliavą, jau praėjo. Dabar nebėra tiek patriotizmo, bendruomeniškumo, kuris būtinas, – žmonės išsibarstę. Juk negali suburti bendruomenės aplink prekybos centrą. Tam reikia simbolio, o jei nėra karinės vėliavos, tuomet atsiranda kamuolys.
– Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad krepšinis mus tikrai vienija. Tačiau galima pastebėti paradoksalų reiškinį – kai lietuvių komanda laimi, sakoma „mes laimėjome“, o kai nepasiseka – „jie pralaimėjo“.
– Jei esi lietuvis ir teigi, kad „jie pralaimėjo“, atskiri save nuo kitų ir nesijauti visaverte dalimi. Tai yra būdas atsiriboti ir atsikratyti atsakomybės. Žmogus paprastai daro sprendimus bandydamas išgelbėti savo savigarbą – tada aplinkiniai tampa negarbingi ir taip išvengiama gėdos. Tokie posakiai – natūralūs, nes jie apsaugo nuo karčios patirties ir atsakomybės.
Žvelgiant iš kito požiūrio taško, informacija apie mus nėra tokia svarbi, kaip apie priešininkus. Tai, matyt, senovės dvasios įtaka. Lietuviai, kaip ir visi kiti, daug kariavo. Nuolat tekdavo susiremti su Rusia, Lenkija, vokiečių ordinais. Taigi žinia, kad priešininkai pralaimėjo, būdavo labai svarbi.
Tik tuomet atsirasdavo galimybė atsipalaiduoti. Tai vyko šimtmečiais. Žmonės susiburdavo – jie arba švęsdavo, arba paskelbdavo gedulą. Taigi jie tarsi žinojo, kokias emocijas išgyventi – ar džiaugtis, ar liūdėti. Žinia, kad priešai pralaimi, atpalaiduoja, nes nuolatinė kova sukelia stresą.
– Kodėl lietuviams krepšinis toks svarbus?
– Lietuva daugiau nieko, kas ją galėtų vienyti, neturi. Ilgą laiką Lietuva glaudėsi vis prie kitos tautos. Nacionalinio suklestėjimo periodas baigėsi maždaug XVI a. Maždaug 400 metų jos valstybingumas buvo abejotinas. XVI a. egzistavo kartu su Lenkija, XVIII a. kartu su Rusija, labai trumpam buvo nepriklausoma, po to tapo Sovietų Sąjungos dalimi.
Tauta nuolat jautė grėsmę išnykti, prarasti savo identitetą. Todėl krepšinis maždaug pokario metu tapo nacionalinės vienybės simboliu. Žaisdami krepšinį save visuomet įvardydavome lietuviais, nesvarbu, kad varžydavomės kitos valstybės vardo komandoje. Kaip žydai išliko dėl savo religinio idealo, taip lietuviai visą pokarį gyveno ir būrėsi aplink krepšinį. Dėl jo išsaugojome savo tapatybę.
– Jūs teigiate, kad daugiau lietuvių niekas nevienija. O kaip dėl bokalo alaus?
– Bokalas alaus visur yra bokalas alaus. Tai labiau Vokietijos, Čekijos simbolis. Alus visuomet „lipinamas“ prie krepšininkų, tai parodo, kad jungiamoji galia tarp šių dviejų simbolių labai silpna. Juk alus krepšiniui yra tolimas – kurie jį geria, turi didelius pilvus, praranda vyriškus hormonus, sportinę formą. Toks sutapatinimas yra dirbtinas – tiesiog būdas gelbėti alaus pramonę.
– Kodėl žmonėms būtina aistra, manija?
– Žmonės turi emocines smegenis ir jausmus. Jie sužadinami nekasdieniškose situacijose. Kuo mažiau informacijos, tuo stipresni jausmai. O krepšinyje dažnai keičiasi taškų persvara, nuolat balansuojama ant pralaimėjimo ribos – ne taip, kaip žaidžiant futbolą.
Protą maitina nauji faktai, emocijas – neapibrėžtumas. Tai – nerimas, džiaugsmas, pyktis, laukimas. Azarto situacija, kaitinanti emocijas, padeda žmogui pasijusti gyvam.
– Kaip manote, kokia būtų visuomenės reakcija, jei lietuviai vis dėlto neiškovotų taip trokštamų medalių?
– Tie, kurie gyvena emocijomis, parodytų nusivylimą. Kai sirgaliai žiūri varžybas, jie neieško priežasčių, kodėl taip ar kitaip įvyko, svarbiausia – išreikšti džiaugsmą arba nusivylimą. Kai komanda pralaimi – sukyla agresija, pradedama deginti, daužyti automobilius, užsiimti chuliganizmu. Daromi nusikalstami veiksmai, kurie šiaip būtų nevykdomi. Jaučiamas emocinis pakilimas – svarbu yra padegti mašiną. Pretekstas tam yra varžybos, kurios nesvarbu, kaip baigėsi. Tad sporto tikslas – sužadinti publikos pyktį arba džiaugsmą.