Taigi yra pagrindas manyti, jog istorijas, apie kurias čia užsiminėme, vis dėlto kažkas tampriai susieja, o tai savo ruožtu verčia ieškoti šių įvykių logiškos (?) sekos arba bendrojo siužeto plėtotės kažkokio dėsningumo.
Jeigu kažkas paskubėjęs, užbėgdamas už akių, pasakys, jog šias istorijas kaip savotiškas vardiklis vienija vienoks ar kitoks D.Grybauskaitės dalyvavimas, o nuomonės išsiskiria vertinant prezidentės darbus, regis, bus teisus tik iš dalies ir galbūt labiau neteisus nei teisus.
Kaip atrodo neskubant įsižiūrėjus ir jau pradėjus ryškėti paveikslo kompozicijai, pati prezidentė paklūsta siužeto reikalavimams. Ji stumiama į sceną žanro pobūdžio kaip toks, o ne kitoks pjesės personažas, be to, įvykiai veja vienas kitą taip, tarsi nelaimių scenarijus, mums norint to ar nenorint, jau būtų parašytas ir lieka tik užduotis suvaidinti savo likimą.
Kita vertus, fatališkumo įspūdis, jog neva nieko neįmanoma pakeisti, neleidžia nusiraminti, be to, vis labiau trikdo tai, jog pastaruoju metu pradedi suprasti, kad ryškėjanti siužeto linija yra akivaizdžiai siurrealistinio pobūdžio, o logikos čia yra tik tiek, kiek logiškai motyvuota gali būti haliucinacija, t. y kažkokiu būdu vis tik sulimpantys į vieną visumą padriki vaizdiniai.
Žinoma, haliucinacija tuo ir pasižymi, jog jos išeities taškas yra visiškai alogiškas, čia dominuoja, jums leidus, atvirkštinė košmariško sapno logika.
Kita vertus, jeigu mes skiriame haliucinaciją nuo tikrovės, tai reiškia, jog ji turi savo atpažinimo kodus, savąją „logiką“. Tiesą sakant, kaip kitaip, jeigu ne haliucinacinio nuoseklumo požiūriu, būtų galima vertinti tuos mūsų gyvenimui didelės reikšmė turinčius nutikimus, kai savo rankomis sunaikinome iškiliausią ekonominio savarankiškumo projektą, atiduodami iniciatyvą konkurentams ir drauge pasispendę atominio žiedo spąstus, kai išgalvotu pretekstu, be jokio pagrindo patys save apšmeižėme prieš visą pasaulį, kai nepavargstant, su maniakišku užsidegimu šioje šalyje vis dar tyčiojamasi iš mažos mergaitės, o jos motina, palydint gaujos klyksmams, kankinama visais įmanomais būdais, kai padugnės ir kriminaliniai nusikaltėliai, tarpininkaujant politinio olimpo pareigūnams, primeta savo kedopedofilinę valią visuomenei, kai kaukių balius ir violetinių iškrypautojų bakchanalijos tęsiasi be pabaigos?
Iš tiesų, šie paradigminiai įvykiai atitinka „žanro kanoną“ ir deformacijų užauginimo stadijų nuoseklumo „logiką“, galų gale šie įvykiai primygtinai rodo, jog Lietuvos valstybė prarado paskutinius tikroviškumo likučius ir suvis įsikūrė haliucinacijos dimensijoje.
Galimas daiktas, yra visa eilė žmonių, kuriuos haliucinacijos transas užveda ir jie, apsupti beribės kliedesių erdvės, jaučiasi pakankamai komfortiškai, tačiau kur padėsime tuos, kurie nori apversti vaizdą, nuo galvos vėl atsistoti ant kojų, kurie jaučia kažką panašaus į gėdą dėl masinio pamišimo akcijų. Kaip atrodo bent man, būtent klausimo dėl tikrovės pretekstu šiandien Lietuva pasidalija į dvi dalis.
Be jokios abejonės, šios haliucinacijos stambiausioji, didesniojo šifro ar kalibro figūra yra D.Grybauskaitė, regis, svirduliuojanti kaip Alisa sumažintoje stebuklų šalyje.
Skamba nelabai rimtai, tragikomiškai, bet išties yra pagrindo teigti, jog tokio haliucinacinio žanro kūriniai-aprašai kaip “Alisa stebuklų šalyje” leidžia atpažinti tikrąją dalykų padėtį mūsų padangėje labiau adekvačiu būdu nei politologijos diskursas. Haliucinacija yra anapus bet kokio diskurso.
Šiurpas krečia, kai haliucinaciją įgyja kruviną seką. Kaip prabusti iš kruvino farso košmaro Kaštonų gatvėje? Košmaras iš tiesų tęsiasi, nes pagrindinis personažas dar neišeikvojo visų haliucinogeninės energijos atsargų. Tas personažas tai dviveidis, tiksliau tariant, dvikaukis Janusas, beišreiškiantis tokiu būdu, jog brolis sesers rankomis, rašydamas didelius raštus, keršija meilužiai už įžeistą vyrišką orumą, o sesuo brolio rankomis pasišaudo savo artimiausioje aplinkoje. Gražus dupletas!
Kita vertus, griaužia nerimo kirminas, neduoda ramybės klausimas – kaip lietuviškoje šeimoje gali užaugti tokie sadistai? Nedrąsiai bandysiu spėti, jog nuo vaikystės matant kaip kasdien galabijamos nutrijos, stebint tokį kruvinos gamybos procesą psichika lieka fatališkai pažeista. Galop galima pasakyti net taip, jog didžiausia nutrija čia tapo pats D.Kedys, kurio kaliuką, užstačiusi dividendus, dabar renka visa plati jo giminė.
Kas tada laukia stebuklų šalies artimesnėje ar tolimesnėje ateityje?
Regis, tas pats nuosmukis, haliucinacijos ūkų tirštėjimas, koma, kai sapno ekrane plaikstosi tik buvusios sąmonės atplaišos, nors, kaip atrodo, tokia nuosmukio liga gydoma labai paprastai – reikėtų apsispręsti ir pasakyti, jog Lietuvos valstybę pavertę karikatūra ir užsimoję tautą nužmoginti veikėjai anksčiau ar vėliau bus teisiami visu įstatymo griežtumu.
Prisipažinsiu, jeigu būtų mano valia, laikinai, kol vyktų tokie dalykus į savo vietas sudėliojantys teismai, sugrąžinčiau mirties nuosprendį.