Daugelis, ko gero, paminėtų užklupusį sunkmetį, kurio ne šiaip neįstengta suvaldyti, bet jam tiesiog nepasiruošta.
„Nebuvo galima numatyti, kad mus visus užklups tokia krizė, darėme, ką galėjome”, – dabar tikina ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų Europos šalių vadovai.
Iš šių veikėjų lūpų jau kelerius pastaruosius metus vis girdime seniai girdėtas, o kai kurių riebiai gyvenusių europiečių ir iš viso negirdėtas frazes „diržų veržimasis”, „taupymo priemonės”.
Į tokias formuluotes dažniausiai tėra įvynioti šoką ir pasipiktinimą paprastam žmogui keliantys sprendimai: išaugę mokesčiai, mažinamos socialinės išmokos, išlaidos.
Todėl nenuostabu, kad išgaravus „gerovės valstybių” įvaizdžiui žmonės tampa jautresni ir ieško kaltųjų. Dažniausia pasipiktinimo išraiška įprasta ir prognozuojama – protestai.
Bet kaip parodė Graikijos pavyzdys, toks žmonių atsakas neretai yra neefektyvus. Kol nepatenkintieji lieja savo įtūžį miestų gatvėse, jas siaubia vadovaudamiesi principu „po manęs nors ir tvanas”, valdžios atstovai tvirtai laikosi savo pozicijų. Nes nebėra kur trauktis.
Tai, regis, jau suprato ir Europos Sąjungos už gerklės prigriebta Graikija. Prieš tai nerūpestingu gyvenimu mėgavusis ir skolas lyg beverčius popierius kaupusi šalis vis dar keiksnojama Briuselio koridoriuose.
Jei Graikija žlugs, ji gali nusitempti ir Prancūzijos bei Vokietijos ypač puoselėtą euro ir apskritai visos ES idėją. Todėl Atėnai ėmė klusniai vykdyti diržų veržimosi politiką – bene pirmą kartą per pastaruosius kelis dešimtmečius.
Ir vis dėlto nors ir protestų banga, pokriziniu laikotarpiu išplitusi po visą Europą, nedavė jokios naudos, žmonių reikalavimas – norime atsakingųjų skalpo – nelieka neišgirstas.
Juk kas nors turi būti kaltas dėl to, kad valstybės be saiko skolinosi, griuvo bankai, dužo žmonių likimai. Bet kas? Atidesni žvilgsniai, suprantama, krypsta į tuos, kurių atsakomybė yra priimti sprendimus.
Antai precedento neturintis teismas Islandijoje šią savaitę tik įsibėgėjo. Galima prognozuoti, kad tai bus netrumpas ir sudėtingas procesas.
Vien tai, jog dėl neatsakingo elgesio krizės metu šioje valstybėje teisiamas buvęs šalies premjeras G.Haarde, yra ženklas, kad raganų medžioklė prasidėjo.
Suprantama, nė kiek nestebina politiko pasiteisinimai, kad jo teismas tėra politinių varžovų mėginimas susidoroti.
Apie „šliaužiančius sąmokslus” esame girdėję ir mes.
Tiesa, pastaruoju metu buvusių šalių vadovų teismo procesų užderėjo. Ko gero, atpildo valandos sulaukė ir buvęs Prancūzijos prezidentas J.Chiracas bei jo bendražygis, buvęs premjeras D.de Villepinas – jie teisiami dėl įtariamos korupcijos.
Tai, kad šalies vadovai galėjo dangstytis politinės neliečiamybės skydu, niekam neberūpi.
Nemalonumų su teisėsauga skonį pajuto ir jau net kiek pritilo nepajudinamasis Italijos premjeras S.Berlusconi.
Pačiame krizės įkarštyje į privilegijų skandalą įsivėlę britų parlamentarai jau net galėjo paragauti kalėjimo duonos.
Ar tas pats nelaukia buvusių Vengrijos bei Slovėnijos premjerų? Tai paaiškės po neseniai prasidėjusių teismo procesų.
Vengras F.Gyurcsany, regis, įsivaizdavo esąs neliečiamas šalies valdovas. Kone tipiškas Rytų atvejis – kai įtarimus korupcija politikas nusiplaudavo puldamas varžovus: esą tai jie puola.
Bet nuo į lošimo namų skandalą įklimpusio veikėjo dabar, regis, nusisuko net buvę sąjungininkai parlamente ir panaikino jo teisinę neliečiamybę.
Tuo tarpu slovėnas J.Jansa tikriausiai manė apdumsiantis visus savo bendrapiliečius. Slovėnijoje vieša paslaptis, kad tuometis šalies valstybės vadovas 2006 metais iš Suomijos bendrovės „Patria” ėmė kyšį dėl šarvuočių pirkimo.
Būtent suomiškus šarvuočius lyg tyčia pasirinkusi Slovėnija jais džiaugėsi neilgai, sužinojusi, kad už šį sandorį sumokėjo šalies mokesčių mokėtojai, o savo kišenę papildė J.Jansa. Dabar jis – jau pakeliui į teisiamųjų suolą.
Nežinia, ar tai tik sutapimas, ar, kaip aiškina teismų taikiklyje atsidūrę buvę šalių vadovai, masinis susidorojimas su politiniais varžovais, tačiau akivaizdu, kad Europoje išties galima įžvelgti permainų.
Nuvilti ir apgauti įžūlių vadų europiečiai nebetyli. Juk minėtus premjerus į teismą patraukti pavyko tik todėl, kad į teisėsaugą kreipėsi informacijos turintys šaltiniai. Kas jiems įkvėpė tokios drąsos?
Galbūt nuojauta, kad daugiau apsimetančioje ir tuščias iliuzijas, o ne vertybes puoselėjančioje Europoje atėjo laikas išsilaisvinti nuo korumpuotų veikėjų. Sakote, naivu?
Bet juk būtent naivumas buvo viena jėgų, šiemet išvertusi autoritarinių Šiaurės Afrikos ir arabų šalių lyderius. Į gatves išėję žmonės, ko gero, naiviai tikėjosi, kad vien tik atsikračius diktatorių gyvenimas pasikeis.
Demokratiškosios Europos pavyzdys rodo, kad asmeninę naudą tenkinančius sprendimus priima ne tik diktatoriai.
Būtent nuolatinė steba, gebėjimas pasiekti, jog atsakomybė ir teisingumas anksčiau arba vėliau bus prisiminti, yra demokratijos stiprybė. Tik svarbu tuo mokėti pasinaudoti. Ne vien dejuoti, ką neblogai mokame.