Sunku net įsivaizduoti, kad tokią žinią, kurią ne tik Lietuvos visuomenei paskelbė D.Grybauskaitė apie Baltarusijos opoziciją, būtų kada nors pasakę A.Brazauskas ar V.Adamkus.
Kokia Lietuvos tarnyba pateikė Prezidentei informaciją apie tariamai prorusišką Baltarusijos opoziciją? Valstybės saugumo departamentas? Užsienio reikalų ministerija? Prezidentės patarėjai? O gal ir jie šią žinią sužinojo tik iš televizijos?
Tai klausimai, į kuriuos dar teks rasti atsakymą, nes prezidentė kalba Lietuvos vardu ir šiuo metu yra aiškiai pasakyta, jog tie, kurie rėmė ir teberemia Baltarusijos opoziciją, dirba ranka rankon su Rusija.
Kaip šį pareiškimą vertina Lietuvos Vyriausybė, Seimas? Ar jiems jau tas pat, nes reikia ruoštis rinkimams, kur bet kokia diskusija su palankių reitingų jūroje plūkaujančia šalies vadove yra pražūtingų bangų kėlimas.
Net palikus šokiruojančius prezidentės pasisakymus tik žiniasklaidos interpretacijoms, problema neišnyks. Manau, D.Grybauskaitė yra pirmoji iš mūsų valstybės buvusių ir esamų vadovų, kuri, dėl savo charakterio savybių, vis labiau ryškėjančio individualizmo, yra lengvas kitų valstybių slaptųjų tarnybų žaidimų grobis.
Tariamai prorusiškos Baltarusijos opozicijos tema yra sena. Prieš dešimt metų Lietuvoje buvo paruoštų gandų ir „plepalų“ lygyje platinama žinia, jog Baltarusijos KGB yra priešiška A.Lukašenkai.
Šių gandų tikslas buvo nuslėpti A.Lukašenkos kaltę dėl opozicijos lyderių dingimo. Buvo pradėtas kurti mitas apie A.Lukašenkos „nacionalizmą“ ir netgi galimą slaptą diktatoriaus prielankumą ES.
Lietuvos prezidentės „naujiena“ yra iš tos pačios įtakos agentų legendų serijos. Ji turės savo tęsinį. Prolukašenkinėje Baltarusijos žiniasklaidoje iškart pasirodė pagiriamieji straipsniai D.Grybauskaitei. Netrukus šią temą perims „laisvieji“ Rusijos politikos apžvalgininkai.
Tikslas paprastas - įvėlus Lietuvą į žaidimą su dabartiniu Baltarusijos režimu, išlaikyti dviprasmybes ir netgi įtampą tarp dviejų kaimyninių valstybių net ir po A.Lukašenkos nuvertimo.
Baltarusijos opozicija, kuri kada nors ir, manau, ne už kalnų, suformuos naują vyriausybę, protu nesuvokiamų D.Grybauskaitės pasisakymų nepamirš. Kol bus aiškinamasi tarpusavio santykius, Rusija sugalvos naują žaidimą.
Galiu pasakyti, kad Rusijos žvalgybinę agentūrą Lietuvoje labiau domina ne karinės paslaptys apie kelis šarvuočius, bet Lietuvos santykiai su kaimynais.
Santykiuose su Lenkija rusų tikslas iš dalies jau pasiektas - yra žmonių, kurie Lenkijos - mūsų istorinio kaimyno ir strateginio partnerio - jau nekenčia labiau, negu tų, kurie šimtus tūkstančių lietuvių vežė į Sibirą.
Baltarusija Rusijai yra strateginis objektas. Vis labiau įsitikinu, jog, užsižaidę užsienio politikos „ekonomizavimu“, Lietuvos politikai tai pradeda pamiršti.
Mes tebesame, nepaisant narystės ES, didelių užkulisinių politinių žaidimų lauke. Per dvidešimt metų pagaliau suvokėme, ką reiškia neturėti energetikos politikos. Dėl savo pačių neįžvalgumo praradome galimybę pirmiems regione pradėti statyti atominę elektrinę.
Rusija, išnaudodama Lietuvos vidaus peštynes, sužaidė geriausią savo partiją. Šiuo metu tas pats vyksta informacinėje erdvėje. Įtakos agentūros priemonės yra ne pistoletai, bet dezinformacija.
Kova su dezinformacija yra antrasis ES ir NATO valstybių slaptų tarnybų prioritetas po kovos su terorizmu. Kova sudėtinga, nes netikrą informaciją sunku atpažinti. Dezinformacija nebūtinai yra grynas melas. Ji privalo šiek tiek būti panaši į tiesą. To pakanka žmonių galvose sukelti dvejones.
Prezidentės D.Grybauskaitės pateiktoje „informacijoje“ apie Baltarusijos opozicijos kandidatus į prezidentus, kurioje nėra konkrečių pavardžių ir detalių, yra tipiškas dezinformacijos pavyzdys.
Suprantu, kad prezidentė pati šios dezinformacijos nesukūrė, bet ką veikia tie, kurie turi dezinformaciją atpažinti? Pastarasis klausimas Lietuvoje tampa vis aktualesniu.
Po istorijos su A.Beliackiu, pripažinta, jog tarp instucijų nėra koordinacijos. Bet mąstymo stoka dar akivaizdesnė. Informacijos apie opozicionieriaus finansines lėšas perdavimas gali būti ir vienetinis, kaip dabar teigiama, bet ne atsitiktinis. Jis buvo ruošiamas ir nebūtinai Teisingumo ministerijoje, net ne Lietuvoje.
Tai yra istorijos apie „prorusišką“ Baltarusijos opoziciją dalis. Šios šalies režimui reikėjo įrodyti, jog opozicija nesavarankiška, valdoma. Ir tai pasiekta. Lietuvos rankomis.
Dabar, paskleidus „naudingą“ informaciją, galima opozicijos lyderius paleisti į gatvę. Viena plano dalis jau įgyvendinta: Lietuvos santykiai su Baltarusijos opzicija jau dviprasmiški, pačioje Lietuvoje paskleista informacija apie „piktnaudžiavimus“ su demokratijai stiprinti skirtomis lėšomis, dviejų valstybių santykių ateitis - miglota.
Bet svarbiausia, kad paaiškėjo, jog Lietuva su nauja, „pragmatiška“ užsienio politika yra visai nebloga slaptų žaidimų aikštelė, nes ji net aukčiausiame politikos lygyje nebesugeba atskirti pelų nuo grūdų.
Ryškiausia D.Grybauskaitės pasisakymų apie Lietuvos santykius su pasauliu mintis buvo, jog esame nedidelė valstybė ir reikia žinoti savo vietą. Užsienio politika didžia dalimi jau formuojama ES, ir mes dažniausiai galime būti įvairių misijų pasiuntiniai.
Ambicijos būti reikšmingesniu laikomos naiviomis ir net juokingomis. Žinoma, mes netapsime Europos centru ir gal to net nereikia. Bet ir būnant „savo vietoje“ derėtų susigaudyti kas dedasi aplink. Tie, kurie nieko nesiekia, dažniausiai tampa siekiančiųjų įrankiu.
˙˙