Ne krepšiniu, ne dėl mūsų krepšininkų pergyvenančia Lietuva pasidygėjau. Tiesiog atsibodo šis triukšmingas visus mus žalojantis netikros religijos melas.
Ši tikinčio žmogaus žinutė - lyg tiesos atodūsis, kylantis iš Dievu tikinčio žmogaus širdies gelmės. Tikinti arba religingo žmogaus širdis priešinasi visam tam, kas iškreiptai vadinama „religijos“ vardu.
Stop! O kodėl gi ne?! Ar antikinėje Graikijoje, mums savoje savo kultūriniu palikimu, tautos herojai nebuvo laikomi pusdieviais ar net dievais? Ar jiems nebuvo dovanojami garbinimo aktai, aukos, maldos?
Buvo. Argi čia ne tas pats? Argi krepšininkai nėra tautos garbstomi pusdieviai, kurie padovanoja žmogui taip jo trokštamą įgalumo jausmą? Taip, jie – dievai. Aišku, kai laimi. Nes kai pralaimi, jie tampa mūsų brangią tautinę religiją (ypač pralaimėjimo akimirką) pamynusiais tautos priešais. Ir jie nepateisina lūkesčių kaip alaus išgėrimo kiekių ir kitokios apsirijimo manijos skatinimo „veidai“.
Kaip ir mes visi, slapta svajojau, kad mes, Lietuva, laimėsime auksą. Ir vis dėlto, jeigu taip būtų atsitikę. Įsivaizduokime, kokia garbinimo euforija būtų sukilusi tuomet Kaune ir visoje Tėvynėje! Krepšininkai būtų garbstomi ne kaip graikiškieji pusdieviai, o kaip patys tikriausi dievai. Niekas net nedrįstų abejoti, kad krepšinis jau yra ne antroji, o pati pirmoji auksinė tautos religija. Ir kam tuomet būtų įdomi pralošusioji religija? Štai koks virsmas būtų ištikęs Lietuvą.
O gal ir nebūtų. O gal karalius ir taip yra nuogas. Paklauskime: o kam įdomi Lietuvos „topuose“ vis dar karaliaujanti pirmoji Lietuvos religija? O kas ją pažįsta ir deramai Romos katalikybę išpažįsta?
Ši sąvoka iš viešosios erdvės sparčiai nyksta. Nes nelabai aišku, ką tai galėtų reikšti. Gerai žinome „Bažnyčios” sąvoką, nes ši interesų grupė kažko nori arba nenori. Beje, pačios „religijos“ sąvoka tautai yra suprantamesnė. Esame įsitikinę, kad religingas žmogus yra aistringai prisirišęs prie tam tikro dalyko ir dėl jo „eina iš proto“. Tad religijos ar garbinimo vardu populiariai vadiname įvairias manijas.
O pirmoji religija Lietuvoje - Romos katalikybė? Ar dabar „Katalikų bažnyčios katekizmas“ yra viena ieškomiausių ir skaitomiausių knygų? Ar apie tikėjimą Kristumi klausimai yra svarstomiausi? Ir, iš principo, ar mūsų laikais dėl Dievo einame iš proto?
Matyt religinis tikėjimas mūsų tautoje jau tapo tik privačiu reikalu ir sparčiai nyksta iš viešosios erdvės ir nacionalinės savimonės iš principo. Tik oficialiomis valstybės progomis politikai dar pasinaudoja religija Dievu savo viešuosiuose reikaluose.
Istoriškai Lietuvai būdinga Romos katalikybė jau nebėra tai, dėl ko kažkas eina iš proto. Gal būt dėl „katalikiškų“ interesų (ypač nekilnojamo turto) kažkas ir pasidrasko. Bet ir tai nepersistengia, kol „religingieji“ saviškiai yra valdžioje ir kol jie mano, kad Bažnyčia Lietuvoje vis dar karaliauja reitinguose.
Tačiau dėmesio! Padėtis sparčiai keičiasi. Štai šiuolaikinės lietuvių savimonės meistro, „alaus ir pergalių“ įvykio mūsų gyvenimuose įkvėpėjo „Švyturio“ reklama apie brangiąją „Švyturio šalį“ skelbia: „Nors Lietuva buvo pakrikštyta XIV amžiuje, senųjų baltų papročių išliko iki dabar. Per lygiadienio šventę ir dabar kaimuose alumi šlakstomi kampai, kuriuose gyvena „trobiniai dievukai.“ Lietuvoje savą vietą randa ne tik senosios tradicijos, bet ir naujieji tikėjimai. Antrąja lietuvių religija vadinamas krepšinis yra didžiausia lietuvių aistra ir pasididžiavimas, kuris kiekvienais metais sulaukia milžiniško visos šalies palaikymo.“
Tiesa, ar ne?! Juk kas mūsų nūdienoje yra Kalėdos? Kalėdos yra šeimos šventė, kuomet visi perka ir mainosi dovanomis ir daug valgo kartu. Į ką išvirto Velykos? Velykos yra nuostabi pavasario šventė, kuomet valgome daug kiaušinių ir šiaip daug valgome ir džiaugiamės prabundančioje gamtoje dar vienu laisvu bei girtu laisvadieniu. O kuo tapo kažkada katalikiška tauta? Ogi naivia „trobinių dievukų“ garbstytoja.
Aišku, iš katalikybės idėjų geros alaus reklamos nesukurpsi ir pardavimų nepadidinsi. Geriausiai, kad jos nepastebėtų ir ji taptų nereikšminga.
Paskelbkime tad tikrąją lietuvių garbintina aistra krepšinį ir susiekime jį su alumi! Tuomet pergalės bus trokštamos kaip alus. Ar kas iš katalikų vadaviečių pasipriešino šiam „šventam“ lietuvių troškimui? Jie gi nerizikuos tapti nepopuliariais. Ar ne didžioji dalis iš aštuoniasdešimt nuošimčių Lietuvos katalikų trokšta pergalių ir alaus? Religija dabar yra mūsų rankose! Juk ar bent vienas iš aukštųjų dvasininkų, ne tik katalikų, drįso drąsiai pasipriešinti mūsų skelbiamai religijai?
Sunku buvo tūlam krepšininkui psichologiškai atlaikyti didžią sudievinimo lūkesčio spaudimą. Sunku taip spaudžiamam išlikti savimi, išsilaisvinti ir laimėti. Sunku buvo ir nuoširdžiai tikinčiam krikščioniui išlaikyti šią melo ir piktžodžiavimo prieš Dievą fiestą.
Baigėsi religija.