Varguolis jau šmėžuoja ir kolegų, ir skaitytojų internautų mintyse. Tik pagaliau reikėtų pamėginti atspindėti vientisą, išbaigtą XXI amžiaus Marijos žemės varguolio portretą. Pridėkite ir jūs po potėpį nuo savęs, jei pastebėsite, kad koks spuogelis ar raukšlelė netyčia praleista.
Prieš pradedant tapyti šiuolaikinį lietaus krašto varguolį, svarbu jį atskirti nuo giminaičio runkelio. Pastarasis, itin smarkiai sureagavęs į epochos pokyčius, atskilo nuo varguolio ir pasuko savu keliu. Nors abu jie nuo tos pačios žagrės, varguolis runkeliui – ne konkurentas. Mat pastarasis už varguolį visa galva aukščiau, nes yra gerokai išradingesnis, nepalyginamai įžūlesnis, turi ambicijų bei galimybių prakusti ir išsivaduoti iš ubago komplekso.
Pradėkime nuo to, kad varguolį kankina elgetos sindromas. Jis įsiėdęs taip giliai kaip paveldima, neaiškios kilmės patologija. Užtat bėdžiaus pančiai varguolį kausto kone kiekviename žingsnyje.
Vyraujančios ir visa apimančios varguolio savybės – tarpusavy persipynę nuolankumas, prisitaikėliškumas, pasyvumas, aklas bandos jausmas. Visa tai pasireiškia jau ankstyvojoje vaikystėje, nes varguoliai gimdo varguolius ir neišvengiamai palikuonims diegia varguoliško gyvenimo būdo vertybes.
Tėvai dar pyplius pradeda mokyti vergystės ir pilkos masės elgsenos ypatumų. Tik keletas pavyzdžių: „Neišsiskirk iš kitų“, „žiūrėk, kaip daro kiti“, „nekovok su vėjo malūnais“. Jiems labai patinka krikščionių pamokymas: jei trenkė per vieną skruostą, atsuk kitą. Varguoliai šią išmintį suvokia itin paviršutiniškai: jei plaka nugarą, tai atkišk ir sėdynę. Todėl varguolis visą gyvenimą leisis būti vanojamas kitų – klasiokų, mokytojų, paskui jau ir valstybės, bankų. Tad ilgainiui jo sąmonę persmelkia posakis, kad šuo ir kariamas pripranta.
Apie varguolio požiūrį į šunį dar šį tą galima būtų pridurti. Jam keturkojis yra žemesnės vertės padaras, todėl žmogelis jaučia turįs visišką teisę tą ciuciuką ar katytę niekinti ir profilaktiškai lupti kailį – šitokiu būdu varguolis pasijaučia galingesnis nei esąs iš tiesų.
Jei dar nesupratote, skiriamasis varguolio bruožas – jo venomis tekantis mąstymas ir būsena, o ne, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, pustuštė ar visiškai tuščia piniginė.
Aišku, šis personažas neturi nė teorinių galimybių tapti klestinčiu verslininku ar pretenzingu snobu, priešingai nei runkelis, bet dar nereiškia, kad varguolis neturi nieko. Varguolis nebūtinai tas, kuris gauna kuklias pajamas, o tas, kuris jas vertina kaip nepriteklių ir kaip gyvenimo ašį. Apie ją visos varguolio mintys tik ir sukasi. Todėl jo svajonės susipynusios ne su kažkuo, ką galima būtų įsigyti už pinigus ar be jų, bet patys šlamantieji. Jaučiantis nuolatinį jų trūkumą bėdžius niekada nepraleis progos apie tai pasigirti draugams ir kolegoms. Garsiai pripažinti, kad „gyvenasi visai neblogai“ būtų nepopuliaru.
Tarp kitko, pasitaiko daugybė varguolių, paveldėjusių – ne uždirbusių, o gavusių palikimą – poriebį nekilnojamąjį turtą. Dažnas turi sodybą ar net kelias, dar sodo namelį miesto pakrašty ir žino, jog ateityje, pasimirus seneliams ir tėvams bei palikuonių nesusilaukusiems dėdėms ir tetoms, jo laukia dar vienas butas ar troba, bet vis tiek jaučiasi vargeta. Nes nevertina to, ką turi ir ką gali gauti iš to, ką turi. Varguoliui turtinės nuosavybės turėjimas reiškia ne galimybes, o tykančius pavojus ir mokesčių naštą.
Antai jis su siaubu laukia vasaros, nes yra suplanavęs šiltąjį sezoną praleisti nuosavame vasarnamyje ant ežero kranto. Tik būk ir dūk. Tačiau varguoliui tai yra ne atostogų malonumas, bet rūpestis dėl papildomų išlaidų, kaip antai benzinas, šašlykas, suvartota elektros energija.
Užuot vieną iš savo kuklių namų ar žemės sklypukų pardavęs ir gautus pinigiukus įdėjęs į banką arba kur nors investavęs, pražilęs nuo apskaičiavimų bėdžius visada prigalvos priežasčių, kodėl „dabar ne laikas imtis tokių drastiškų permainų“.
Šitokiu būdu iki pašaknų konservatyvus varguolis dangsto įgimtą prisirišimą prie nuosavos tvirtovės ar žemės, kadangi ji leidžia žmogeliui giliai širdyje pasijusti žemvaldžiu ar dvarponiu. Net ir sėkmingai įvykus pirkimo-pardavimo aktui, jis liks paniuręs, tarsi savastį praradęs. Ne veltui tarp lietuvių artojų paplitęs posakis „vaikšto kaip žemę pardavęs“.
Europiečiai apie tokį pasakytų: aria kaip negras, o taupo kaip žydas. Kaip netrukus paaiškės, dėl pirmo teiginio dar galima pasiginčyti, bet štai dėl antrojo nė diskusijų nekyla. Varguolis visą gyvenimą pinigėlius stipriai gniaužia delne ar kojinėje – juos laiko laidotuvėms ir ligoms, taip sakant, atsidėjęs juodai dienai.
Taupymas ir kiekvieno cento skaičiavimas darniai įsiliejęs į jo miesčionišką kasdienybę. Bėdžius taupo iš inercijos, todėl neracionaliai. Pavyzdžiui, bent kartą per savaitę vyksta apsipirkti į toliausiai nuo namų esantį prekybos centrą, bet neapskaičiuoja, kad tuos kelis litus, kuriuos sutaupė ten įsigijęs pasenusius akcijos maisto produktus, sukišo į kosmines kainas pasiekusį benziną.
Beje, dėl transporto. Varguoliui niekada neprikaistų, kad jis daugiau sutaupytų negailėdamas savo kojų ar mindamas dviračio pedalus, nei stenėdamas dvidešimties metų senumo drandalietą. Varguolis visada žvalgosi tik į prieštvaninius keturračius. Bėdžius tiesiog pamiršta apskaičiuoti, kiek jam atsieis padrengtos mašinytės aptvarkymai, kurių išvengtų turėdamas, nors ir brangesnį, bet naujesnį, geriau išlaikytą automobilį.
Panašiai ir su požiūriu į aprėdus. Kamuojamas elgetos komplekso žmogutis įsivaizduoja, kad jis tuo labiau vertas pagarbos, kuo dažniau keičia trinyčius, nesvarbu, kad tai būna turkiškas chlamas. Kankinamas pinigų stygiaus jausmo varguolis įtikėjęs, jog kokybiškesni firminiai drabužiai būtinai dešimteriopai brangesni už turgines drapanas.
Tačiau yra pora dalykų, kuriems varguolis jaučia silpnybę ir šlamančiųjų negaili. Tai pirmiausia medicinos paslaugos. Varguoliui atrodo, kad sveikata visada be jokių išimčių yra nuperkama ir tik už storas banknotų kalades, kitaip ir būti negali. Baltachalačiai trina rankas matydami, kaip varguolis purto kišenes net liežuvį iškišęs, kad tik gautų „geriausią gydymą, geriausių papildų ir vaistukų“.
Dar jis visas santaupas gali skirti savo atžalų arba savo paties vestuvėms. Jos turi būti didelės ir triukšmingos, kad garsas ir aidas apie balių vilnytų per visą bažnytkaimį ar miestą. Leisdamas paskutinius, ilgai kauptus skatikus “šliūbo” progos šventei bėdžius atsiduria dėmesio centre ir bent iš dalies kompensuoja ubago kompleksą.
Juk jis nuoširdžiai įsitikinęs, kad be pinigo esi niekas. Todėl net sprogsta ir raukšlėjasi iš pavydo įtakingiems verslo vyrams. Jam kiekvienas, kuris savo galva ir jėgomis susikrovė milijonus, yra mafiozas arba spekuliantas, „tokius banditus šaudyt vietoje“. Nesvarbu, kad būtent jie ir kelia šalies ekonomiką ir tam pačiam varguoliui darbo vietų sukuria. Tuo labiau...
Varguolis neapkenčia ir darbdavio – vien jau todėl, kad jis gauna didesnes pajamas ir užima aukštesnes pareigas. Bet kadangi šefas moka algą, tai jo dar ir prisibijo. Todėl varguolis apie įmonės vadovą ar tiesioginį viršininką kalba pašnibždomis, su išgąsčiu veide. Kaip prisidirbęs ketvirtokas apie klasės auklėtoją, kurios reikia bijoti ir jai besąlygiškai paklusti: „Dirikas užpyks“, „Ką pasakys bosas?“, „Kaip pasiteisinti vadui?“
Šiaip varguolis bijo ne tik daugiau pasiekusių, bet apskritai visko ir visų, net savo paties šešėlio. Todėl niekada neprotestuos, nemaištaus, bėgs galvą nuleidęs, jei vidury gatvės išvys muštynes ar apiplėšimo sceną, kad netaptų prieštaringų kriminalinių įvykių liudininku. Taip pat jis niekada kitiems nekels savo sąlygų, geriau kentės, nei rizikuos.
Dabar jau ir aišku, kodėl varguolis tvirtai įsikibęs į teoriją, jog verčiau laikytis esamo darbo, kad ir koks nemielas jis būtų, nei mėginti ieškoti naujo ar persikvalifikuoti. Tiesa, su viena išimtimi – jei tas kitas darbas šviestųsi užsienyje – geriausia Anglijoje – ir būtų juodas.
Net ir turėdamas aukštąjį išsilavinimą, dargi šiek tiek putros smegenyse varguolis nersis iš kailio, kad galėtų dirbti žemiausios pakopos darbus svetur: šveisti klozetus, mazgoti grindis, slaugyti senukus – nes taip daro kiti varguoliai. Grįžęs švenčių į gimtinę, aplinkiniams pūsis, kad ten jam pinigai stačiai, kaip koks krioklys, teka į kišenę, kad jis ten sau gali leisti viską, gali tobulėti, pažinti svetimą kultūrą. Juk nepradės skųstis vergiškomis imigranto gyvenimo sąlygomis ir aimanuoti, kad ne iki savišvietos ir kultūrinimosi ten.
Ginčydamasis su ultrapatriotais ir įrodinėdamas juodadarbio egzistencijos svetur pranašumus, visažinis bėdžius kaip kontrastą Lietuvai visada pateiks kitas, labiau išsivysčiusias valstybes, bet ne tas, kuriose sudaromos palankios sąlygos investicijoms, sumažinami mokesčiai kuriantiems verslą ir meną, skatinama sveika konkurencija darbo rinkoje, vertinami protai, o tos, kuriose lengva ir patogu būti socialiai remtinu asmeniu. Tiesą sakant, varguolis apie nuolatinių pašalpų susiveikimą – ar savo, ar svetimoje šalyje – kalba kaip apie normalų etatinį darbą. Sutikite – ne kiekvienas geba melžti valstybės biudžetą.
Tiesa, varguolis niekad neužsiims nei PVM grobstymu, nei pinigų plovimu, nei stambia kontrabanda - tam per kvailas ir per bailus. Todėl tenkinasi neteisėtai ar pusiau teisėtai susiveiktomis pašalpikėmis.
Jei abu sutuoktiniai – varguoliai (o tai būna dažniausiai), pagal poros sutarimą ir šeimos gerovės kūrimo strategiją, vienas didžiąją bendro gyvenimo dalį bus valstybės išlaikytinis. Pavyzdžiui, pirmiausia fiktyviai įsidarbins, kad užsikaltų pinigėlio motinystės ar tėvystės atostogoms. Kai ims sekti šios išmokos, bus pradėtas dar vienas kūdikis. Po gimdymo maratono, kai atsibos gerinti šalies demografinę padėtį, griebsis kitų gudrybių. Pirmiausia, žinoma, tenkinsis bedarbio pašalpa. Jai pasibaigus, per pažįstamus daktarėlius už įkandamą pakišą gaus invalidumo pažymėjimą. Ir gyvens iš neįgaliojo pašalpos, kol, žiūrėk, pensija pati savaime atkrypuos.
Pensija – varguolio gyvenimo parakas. Dvidešimtmetis varguolis jau pradės sukti galvą apie jo įsivaizdavimu senatvėje jam priklausysiančias išmokas: domėsis pensijų fondais, kurs teorinius planus, kaip iš pensijos pragyvens, o svarbiausia – kas mėnesį, gavęs algą, skaičiuos, kiek jam jau prikapsėjo gyvenimo žiemai.
Mat varguolis saugiai jaučiasi tik paniręs į iliuziją, kad jis pajėgus suplanuoti ir numatyti savo ateitį trisdešimt keturiasdešimt metų į priekį. Nes jis išprotėtų, susitaikęs su faktu, kad viskas šiame pasaulyje yra laikina, trapu, ypač – mokesčių ir socialinė darbo politika.
Tad pabaigai ir reikėtų atskleisti varguolio santykį su politika ir jos tarnais. Be abejo, bėdžius jų pagrįstai nekenčia. Bet kai ateina metas balsuoti, suskysta.
Varguolis įtikėjęs, kad balsavimas – tai pilietinė pareiga, kurios neatlikęs būsi nubaustas. Tuomet, prieš rinkimus, jis staiga pradeda mėgti ar net šlovinti vieną ar kitą kandidatą, tiki jo žodžiais ir už jį ar jo šutvę balsuoja. O kai tas su savo partija pakyla iki valdžios viršūnės, varguolis ima jį keikti. Bet tik, žinoma, tarp draugų ir anoniminių komentarų skiltyje. Į akis sutiktam valdžiažmogiui varguolis nerėžtų nė šeštadalio to, ką atrajoja neformalioje aplinkoje ir internete.
Varguolio gyvenimas primena uždarą, sunkiai besisukantį nualinto arklio traukiamo vežimo ratą. Varguolis visada išliks varguoliu, nes jam patinka tokiu būti. Ir tik nekaltinkime čia sovietų okupacijos. Varguolio programa, kaip koks virusas, jam instaliavosi dar tada, kai žmonės nė nesapnavo kompiuterių, kai LDK didikai dar tik burkavo su lenkų šlėktomis.
Nors praslinko ne vienas amžius, bet naujajame tūkstantmetyje varguoliu virtęs baudžiauninkas viduje liko toks pat, tik pakeitė sermėgą ir klumpes. O jeigu čia atpažinote bent dalelę savęs ir dėl to ne juokais pyktelėjote bei ruošiatės parašyti tūžmingą komentarą, vadinasi, dar ne viskas prarasta, vadinasi, mūsų tauta dar neišnykusi.