Aiškinantis baltų ir slavų kalbų santykių tyrimo reikšmę, pirmiausia įdomu tirti, kokią įtaką baltų ir slavų kalbos turėjo vienos kitoms, kokie buvo tarp jų santykiai. „V.Toporovo hipotezė, teigianti, kad slavų kalbos yra baltų kalbų atšaka, todėl pirmiausia galėtume pasiaiškinti apie baltų kalbų įtaką slavų kalboms, o ne slavų kalbų įtaką baltams“, - sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas doc. dr. Antanas Smetona. Tačiau baltų ir slavų kalbų santykiai - abikrypčiai: baltų kalbos darė įtaką slavų kalboms ir atvirkščiai.
Filologijos fakulteto dekanas pateikia žodžio „blogas“ ir „balvonas“ pavyzdžius. Pirmasis yra slavizmas, kilęs iš „geras“, „nešantis gėrį“, tačiau mūsų kalboje įgijęs visiškai priešingą reikšmę, o štai konferencijoje yra pranešimas, kuriame įrodinėjama, kad žodis – „balvonas“ – yra baltiškas žodis, perėjęs į slavų kalbas.
Lrytas.lt pokalbis su daktaru A.Smetona.
- Kaip kalba atspindi šalių santykius, istoriją?
- Tipiškiausias pavyzdys galėtų būti romanų ir germanų kalbų raida ir santykiai su lotynų kalba bei romėnais. Visos istorinės perturbacijos liko kalboje – tik paaiškinti tai galėtų tų kalbų istorikai. O iš mums artimesnių pavyzdžių galima paminėti mūsų santykius su kaimynais, pavyzdžiui, vartome Bažnyčios knygų įrašus ir matome: senelis, pakrikštytas kaip Kiškis ar Kiškelis, o anūkas jau krikštijamas kaip Zajanczkowskis. Ar tai ne kalbos ir istorijos paralelės? Arba lietuvių kalboje paplitę slavų kalbų skoliniai: bažnyčia, koplyčia, rožinis, knyga, muilas. Pamąsčius – ar tai nėra mūsų kultūrinių santykių ir to meto kultūros lygio, ideologijos atspindys?
- Kodėl svarbu tyrinėti baltų ir slavų kalbų sąsajas?
- Pirmiausia todėl, kad mes esame amžini kaimynai. Antra, mes esame iš bendro kalbų kelmo. Mūsų kalbos ir kultūros yra artimos – tūkstančius metų gyventa šalia, kontaktuota.
Aišku, mus paprastai labiau domina pati naujausia, nors ir ne rožėmis klota istorija – dažnų peštynių, skriaudų istorija – kokių penkių šimtų metų senumo. Lingvistiniai, etnografiniai baltų ir slavų kalbų tyrimai vis dėlto apima tūkstantmečius tautų santykius, kuriems šitie subjektyvūs dabarties veiksniai neturi jokios reikšmės.
- Su kokiomis problemomis susiduriama tyrinėjant šių kalbų sąveiką?
- Baltų ir slavų santykių tyrinėjimai – jau sena tradicija. Kai XIX a. atsirado istorinis lyginamasis kalbotyros metodas, buvo pastebėtas ir nustatytas šių kalbų artumas, buvo nustatytas lietuvių kalbos archajiškumas.
Artimas kalbas tyrinėti ir svarbu, ir įdomu, tačiau susiduriama su objektyviais mokslo atradimų ir klystkelių sunkumais. Viena yra tirti kad ir labai seną, bet palikusią rašto paminklus kalbą, ir visai kita – klaidžioti tarp tūkstančių metų senumo prokalbių rekonstrukcijų be rašto paminklų, remiantis prielaidomis, hipotezėmis, dėsniais, kurių galbūt ir patikrinti nėra jokių galimybių.
Kita vertus, baltų ir slavų lingvistiniai tyrimai, kaip ir apskritai kultūros tyrimai – tai ne kokie technologiniai taikomieji tyrimai, greitai duodantys apčiuopiamą naudą ir gal net atsiperkantys, duodantys pelnus. Humanitariniams tyrimams reikalingas specialus finansavimas, kurio esmė, visiškai pragmatiškai žiūrint, pinigai į balą. Bet juk mūsų palikimą, kultūrą vis tiek tyrinėti reikia, niekas už mus to nepadarys.
- Kaip vertinate rusų mokslininkų, ypač V.Toporovo, indėlį tyrinėjant baltų kalbas, baltistiką?
- Nuo lyginamojo istorinio kalbotyros metodo atsiradimo lietuvių kalba tapo tarptautinio mokslo objektu. Vis dėlto nenorėčiau išskirti rusų, lenkų ar kitų šalių mokslininkų. Pavyzdžiui, antrojo nuo galo skiemens taisyklė, dėl kurios vargstame visi nuo penktos klasės, iš tiesų yra vadinama jos nustatytojų vardais – Saussure`o - Fortunatovo dėsniu.
Ferdinand’as de Saussure’as – šveicarų kalbininkas, struktūralizmo pradininkas. Filipas Fortunatovas – rusas. Augustas Šleicheris, parašęs pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką – vokietis, o Antoine’as Meillet, lietuvių kalbą prilyginęs indoeuropiečių prokalbei – prancūzas.
Tai rodo, jog daug mokslininkų, kurie domisi istorine lyginamąja kalbotyra, negali išsiversti be lietuvių kalbos duomenų, lietuvių kalbos pažinimo ir tyrimo – pradedant sanskrito tyrimais, baigiant kitomis indoeuropiečių kalbomis. Reikia tik džiaugtis, kad atsiranda vis daugiau tai tiriančių mokslininkų ir jų yra įvairiuose pasaulio kraštuose.
O V.Toporovas pirmiausia buvo didelis mūsų kalbos ir tautos bičiulis. Jo tyrinėjimų laukas labai platus – nuo kalbotyros iki mitologijos ir literatūros, nuo lietuvių iki latvių ir prūsų kalbų. Kaip jau minėjau, su V.Ivanovu iškėlė slavų kilmės iš periferinio baltų tipo dialekto hipotezę.
- Kokie dar užsieniečiai tiria lietuvių kalbą?
- Sunku net visus prisiminti. Kad ir šios konferencijos tezių autorių sąrašas (lietuvius, pasikartojančius miestus praleidžiu): Marija Zavjalova, Tatjana Civjan (Maskva), Nikolajus Kazanskis (Sankt Peterburgas), Nikolajjus Anikinas (Novosibirskas), Miguelis Villanueva, Bjornas Wiemeris (Maincas), Igoris Koškinas (Ryga), Ilja Lemeškinas (Praha), Pėteris Vanagas (Ryga), Eugenas Hillas (Berlynas), Ilja Seržantas (Bergenas), Raineris Eckertas (Berlynas), Vaclavas Blažekas (Brno), Nikolajus Antropovas (Minskas) – ir tai dar ne visi.
- Esate užsiminęs apie spekuliacijas baltų kalbų klausimais. Kokios tų spekuliacijų šaknys?
- Bet kuri tauta, ne tik lietuvių, visada siekia aiškinti savo priešistorę, remiasi ir kuria mitus, kurių nepatikrinsi faktais. Nesant tikrų mitų arba jiems neišlikus, kuriami naujieji.
Bet kuri tauta visada pretenduoja į tam tikrą teritoriją, su kuria ją sieja dvasinis, istorinis ryšys. Ir jei apsižvalgytumėte po mūsų, slavų – baltarusių, lenkų gyventą teritoriją, pastebėtume, jog dalijamės taip pačiais arba persidengiančiais teritorijos gabalais.
Šiuolaikinių fantazuotojų kuriamos istorijos apie tas bendras teritorijas, aiškinančios, kas jas savomis gali vadinti ir kas didesnes teises į jas turi, viena vertus, juoką kelia, kita vertus, ir pyktį, o trečia – galbūt tai ir pavojingi dalykai. Baltarusių nacionalistams Vilniaus kraštas jau yra „neginčijama“ jų savastis, kurią okupavo nekviesti „lietuvisai“, o tikri lietuviai yra patys baltarusiai.
Lenkams Lietuva, kaip dabar matome, irgi labai svarbi – jų romantizmo lopšys, neva lenkiškos žemės. Karaliaučiuje rusai, pasirodo, jau irgi „nuo amžių amžinųjų“ gyvena ir t.t. Tokiais pačiais niekais ir lietuviai užsiiminėja. Turiu galvoje tokius kaip Gedgaudas, Rosales ir kitus fantazuotojus.
- Ar jūsų minimi fantazuotojai pavojingi mokslui?
- Mokslui jie niekuo nepavojingi, nes su mokslu neturi nieko bendro. Pavojingi jie mums ne kaip mokslininkams, o kaip suvokėjams, mitologijos ir mokslo vartotojams. Na, tarkime, panašiai Viduramžiais buvo klausiama, ar Saulė sukasi apie Žemę, ar Žemė apie Saulę. Kad ir kaip atsakytume į šį klausimą, mokslininkas visada žinos tikrąjį atsakymą, o Žemė nenustos suktis apie Saulę, bet jei patikėsime nemoksliniu aiškinimu, turėsime iškreiptą pasaulėvaizdį. Tokia ta problema.
- Kokią reikšmę kalbų tyrinėjimas turi dabarčiai? Ar tai turi įtakos šiandieniniams santykiams su kitomis valstybėmis?
- Kalba ir sąmonė yra neatskiriami. Pažįsti kalbą, pažįsti ir sąmonę, ir atvirkščiai. Kalba išskiria žmogų iš visų kitų žinduolių. Šiandien lingvistikos tyrinėjimai pirmiausia yra žmogaus vieno iš aspektų pažinimas. Gal net paties žmogiškiausio aspekto.
- Ar tai gali prisidėti prie mūsų santykių su rusais, lenkais gerinimo?
- Aš manau, kad taip. Tiesa visada prisideda prie to, kad ir kokia karti ji būtų. Net jei iš karto ji nepatinka, pykina, sunkiai priimama, vis dėlto anksčiau ar vėliau su ja susitaikoma ir ji pripažįstama. Tiesos atskleidimas yra labai svarbus – tai svarbiausias mokslo uždavinys. Tarkime, mes vienaip aiškiname Vilniaus krašto istoriją, lenkai kitaip, mes vienus faktus iškeliame, lenkai – kitus. Bet nepaisant mūsų aiškinimų, interpretacijų, ideologijų, supratimo skirtumų – istorija buvo tokia, kokia ji buvo. Ir tik visapusiški tyrimai, atradimų sklaida, klastočių ir melo demaskavimas, klaidų pripažinimas viską po truputį sustatys į savo vietas.