Lietuvos rinktinė žaidė su graikais, ir legendinis šalies milžinas paėmęs už rankos lazdele pasiramčiuojantį pražilusį tėvą kartu su mama saviškius vedė stebėti paskutiniųjų Kęstučio Kemzūros komandos rungtynių.
Ar Sabas sulauks tokios progos, kad vaikai jį patį lydėtų į Kaune kada nors vėl vyksiančius dar vieno Europos čempionato mačus?
Vakar Lietuvoje baigėsi krepšinio šventė, kurios šalis laukė ilgus metus. Kuo pakeitė Lietuvą tos aštuoniolika rugsėjo dienų, kai šalyje po 72 metų pertraukos vėl vyko Europos krepšinio pirmenybės?
Ar mes parodėme svečiams, bet svarbiausia - patys sau, kad galime būti stiprūs ir vieningi ne tik krepšinio aikštelėje, o per dvidešimt laisvės metų jau atsikratėme sovietinių tradicijų, provincialumo ir tikrai kuriame šiuolaikišką europietišką šalį?
Kol užsienio žiniasklaida aprašinėjo pilkus lyg rudeniški mūsų orai Šiaulių ar Panevėžio daugiabučių kvartalus,
NBA spindinčios ryškiausios pasaulio krepšinio žvaigždės: vokietis Dirkas Nowitzki, ispanas Pau Gasolis, prancūzas Tony Parkeris gyrė ir modernias Lietuvos sporto arenas, ir lietuvišką svetingumą.
"Padarėme puikias vestuves, bet jaunikis neatvažiavo", - Europos čempionatą Lietuvoje taikliai įvertino Šarūnas Marčiulionis.
Visi spėjo dar sykį įsitikinti, jog tikra krepšinio šventė tiesiog neįmanoma be sėkmingo Lietuvos rinktinės žaidimo.
"Lietuviai - psichodeliškiausia Europos krepšinio komanda. Ir savo žaidimu, ir savo sirgaliais", -- dar sykį pastebėjo į Lietuvą atvykę svečiai.
Panevėžyje juos pakerėjo Vytis ant milžiniškos raudonosios LDK laikų karo vėliavos. "Žaliasis pragaras", - gėrėjosi ir serbai, ir prancūzai, ir vokiečiai Lietuvos rinktinės sirgaliais "Siemens" arenoje per antrojo etapo kovas.
Europiečiai net suskaičiavo, jog lietuviškos skanduotės Vilniuje prilygsta reaktyvinių lėktuvų gausmui. Bet jie tikėjosi išgirsti, kaip "Žalgirio" arenoje bus sumuštas dar vienas decibelų rekordas.
Mirtinas makedonų dūris pradūrė ir žaibo greičiu išleido orą iš visų vilčių baliono. "Čempionatas namuose bus
prisimenamas tik kaip pralaimėjimas makedonams", - kelis kartus kartojo bemiegę naktį po ketvirtfinalio
dvikovos praleidęs Šarūnas Jasikevičius.
"Šarai, kodėl atėmei mūsų svajonę?", - užrašė anoniminis sirgalius ant Laisvės alėjoje sukurtos palinkėjimų Lietuvos krepšininkams sienos, po makedoniško košmaro akimirksniu pavirtusios kaunietiška Raudų siena.
Lietuvių reakcija po rungtynių, kurias Prancūzijos dienraštis "L'Equipe" pavadino "ir didžio 35-erių metų baltų čempiono, ir visos šalies nacionaline tragedija", geriausiai atskleidė, ką Lietuvai iš tiesų reiškia krepšinis.
Gaila, bet asmeninių užgauliojimų ir piktų komentarų Lietuvoje vėl buvo daug daugiau negu objektyvios kritikos ar rimtos šios nesėkmės analizės. Pralaimėti ir mokytis iš savo klaidų mes, regis, net būdami laisvi iki šiol dorai neišmokome.
Krepšinis - ne tik taiklumo, greičio ar vikrumo varžybos, bet visų pirma strateginis taktikos ir intelekto žaidimas. Nuostabu, kad aikštėje lietuviams vis dar svarbiausia emocijos ir karšta širdis. Smagu, kad kiti mums to net pavydi. Bet siekiant pergalių ir norint tapti čempionais mums ne mažiau turi praversti ir valstietiškas
apsukrumas.
Makedonai šįsyk mus įveikė protu, per vieną naktį iš esmės pakeitę jiems įprastą ir visą Europos čempionatą iki tol naudotą gynybos "du prieš du" sistemą. Jai įveikti Lietuvos rinktinė, deja, neturėjo ir nebuvo iš anksto parengusi plano B.
"Lietuviai myli save, o ne krepšinį", - diagnozavo vienas Ispanijos dienraštis, stebėdamasis pustuštėmis "Siemens" arenos tribūnomis tuomet, kai aikštėje vienas prieš kitą kovojo P.Gasolis ir D.Nowitzki.
Daugumai bus sunku pripažinti, bet ispanas iš tiesų pasakė daug tiesos. Nors Lietuva visame pasaulyje išgarsėjo savu krepšinio įvaizdžiu, ar mūsų šalyje rengtas Europos čempionatas buvo šventė tiems, kurie tikrai kiekvieną dieną gyvena krepšiniu?
Kiek Lietuvos krepšinio mokyklų ar vaikų trenerių turėjo galimybių Alytaus, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus ir Kauno arenose savo akimis pamatyti, kaip žaidžia geriausi Europos krepšininkai? Jie tikrai gavo mažiau LKF kvietimų ar nemokamų bilietų negu tie, kuriems Lietuvos rinktinės dvikovos yra tik mados ir asmeninio prestižo reikalas.
Lemtinga Lietuvos rinktinei ir viso šalies krepšinio ateičiai dvikova su slovėnais jau nepritraukė į "Žalgirio" areną nei šalies vadovų, nei tų sėkmės vyrų ar damų, kurie kartu su politikais į Panevėžio,Vilniaus ir Kauno arenos
pirmiausiai skubėjo parodyti savęs.
Apie krepšinį šį rudenį turėjo ką pasakyti ir Juozukas su Mantu, ir net elitinės mūsų barakudos, tačiau ši
visuotinė Lietuvos povų ir nuvorišų meilė krepšiniui išgaravo kaip kamparas paaiškėjus, jog šįsyk neteks pozuoti greta čempionų.
Bet Europa turėjo progos susipažinti ir su kitokia Lietuva.
Pusšimtis smalsių kauniečių su vaikais Laisvės alėjoje kantriai laukė gerą valandą prie viešbučio ir
"Eurobasket 2011" ženklu pažymėto autobuso, kol pasirodė mačui su lietuviais jau psiruošę Graikijos
krepšininkai. Kai trispalve veidą pasipuošusi keturmetė vos nepravirko, negavusi Elias Zouros autografo,
Graikijos rinktinės treneris pats išlipo iš autobuso ją nuraminti.
Kauno svečiai netikėjo savo akimis, Laisvės alėjos restorane ar naktiniame klube Europos čempionato vakarais matydami milžinišką Sabo figūrą. Ryškiausia Lietuvos žvaigždė čia buvo pasiekiama visiems Europos krepšinio sirgaliams.
Nors į lietuviškas krepšinio vestuves neatvažiavo jaunikis, ši šventė tikrai buvo linksma visiems, kurie norėjo ir mokėjo nuoširdžiaidžiaugtis Europos čempionato šeimininkų svetingumu.
Vieną barą prie Laisvės alėjos fontano visam gyvenimui tikrai prisimins ir dvi tik dėl krepšinio į Lietuvą atvykusios norvegės, ir čia kiekvieną vakarą su draugais iki išnaktų leidęs slovėnų krepšininkas Goranas Jagodnikas, ir ispanų, rusų ar makedonų sirgaliai.
Galbūt dauguma lietuviškų švenčių - elegiškos ir graudokos, bet krepšinis dar sykį privertė visą Europą traukti "Tris milijonus".