Teigiama, kad pats Epikūras ilgai sirgo inkstų akmenlige ir kentėjo didelius skausmus, tačiau išlaikė giedrą nuotaiką. Galima manyti, kad jis elgėsi kaip kitos filosofinės pakraipos – stoikų atstovas, kantriai pakeldamas kančios naštą, kuri nebėra tokia kankinanti ją tinkamai priimant.
Juk sakoma, kad žmonės kenčia ne tiek dėl pačių dalykų, kiek dėl požiūrio į juos, kaip juos vertina, koks santykis su užklupusia kančia. Tačiau labai daug kančios galima paprasčiausiai išvengti vadovaujantis elementariu protu ir išmintimi, o jei kenčiama dėl kvailumo, nėra garbė tokia kančia didžiuotis. Beje, tokios kančios daugiausia.
„Iš savo filosofijos aš nepralobau, bet ji man nepaprastai daug sutaupė“, – teigia filosofas Arthuras Schopenhaueris kalbėdamas kiek kita tema, kuri, giliau pažiūrėjus, turi daug bendro su malonumo gėrio tema. O argi tas filosofo minimas sutaupymas, saikingumo pajutimas nėra didelis pralobimas – kai tiesiog pasikeičia lobio, turto supratimas, jo vertė?
Nemaža dalis visuomenės įsivaizduoja, kad didelis malonumas yra turtai ir vis naujų daiktų bei paslaugų įsigijimas, vartojimas. Tik kodėl taip yra, kad tas įsigijimo, pirkimo, vartojimo efekto jausmas trunka taip trumpai ir nepateisina tos žadėtos ilgalaikės būsenos?
Tada vėl vis karštligiškiau bėgama paskui apgaulingą reklaminį pažadą, kad tas ar anas suteiks laimės. Taip gyvenimas ir lekia vaikantis tariamų malonumų ar net tampant, anot Bažnyčios tėvų, visiškais malonumų vergais, užuot suvokus, kad malonumas slypi visai kitur.
Įvairios psichinės ir fizinės priklausomybės yra viena pagrindinių civilizuoto pasaulio problemų. Drįsčiau abejoti, kad jos atsirado tik siekiant malonumo. Kas nori tokio vergiško gyvenimo? Vergiško malonumo?
Nemažai daliai visuomenės toks siauras, menkavertis ir trumpalaikis malonumas patinka. O jei tie žmonės patirtų kitokio, kūrybingo malonumo skonį? „Geriau būti nepatenkintu Sokratu negu patenkinta kiaule“, – yra sakęs anglų filosofas Johnas Stuartas Millis. Apsiribojimas vien biologinių poreikių patenkinimu, „kiaulės malonumais“ žmogų daro mažiau žmogumi. Tikrai laimei, malonumui pasiekti reikia ir kūrybinio polėkio, viso gyvenimo prasmės žvilgsnio, sąmoningumo.
Apie pusiausvyrą, darną, saiką kalbėjo ir Šventojo Rašto (Senojo Testamento) išminčiai: „Kai užtinki medaus, valgyk tik tiek, kiek reikia, antraip persisotinęs turėsi jį išvemti“ (Pat 25, 16). Medus geras dalykas, bet ir jis, jei yra nesaikingai vartojamas, gali tapti kančios ir pasibjaurėjimo priežastimi.
Šventajame Rašte – daug pastabų apie „gyvenimo ragavimą“ ir mėgavimąsi juo, džiaugsmą, laimę, malonumą, aiškinama, kas yra tikrasis gyvenimas ir malonumas, kaip jo pasiekti: „Geriau turėti mažai ir pagarbiai bijoti Viešpaties, negu būti turtingam ir gyventi be ramybės. Geriau daržovių pietūs su meile, negu riebi jautiena su neapykanta“ ( Pat 15, 16–17).
Šiandieninis žmogus ta „riebia jautiena“ tiesiog persisotinęs, o laimės kaip nėra, taip nėra. Ne veltui klestinčių Vakarų šalių mokslininkai jau kalba, kad reikia pradėti imti pavyzdį iš Butano Karalystės ir šalies gerovę pradėti vertinti ne bendruoju vidaus produktu, tenkančiu vienam gyventojui, o žmonių gebėjimu būti laimingiems. Dar, jei norite, galima pridėti: gebėjimu patirti malonumus iš labai paprastų dalykų.
Pasaulyje nemažai kančios, kuri neišvengiama, tačiau ir ji gali būti naudinga, o neretai gyvenimo įžvalga veda prie to, kad reikia kuriam laikui pakentėti, pasirinkti dalinį nemalonumą, kad „per kančias“ pasiektum „žvaigždes“. Matant tolimesnę perspektyvą, pratęstus malonumus, malonumų visumą ir naują malonumo kokybę, kuriam laikui būtina juos savotiškai ir atidėti, kad ateityje būtų galima patirti dar didesnį malonumą.
Vis dėlto vargu ar išmintinga galvoti vien apie ateities malonumus. Malonumų smulkmenose patirti gebantys žmonės dėl ateities greičiausiai per daug nesijaudina – tiesiog gyvena prasmingą, mylimą gyvenimą, išmintingai priimdami visas gyvenimo patirtis ir ant visų minusiukų sudėdami pliusiukus.