„Kavenska“, vienas baisiausių apibūdinimų merginai, anksčiau reiškęs plastmasinius ryškių spalvų auskarus, dabar pirmiausia primena nežmoniško juodumo dažytus plaukus, kniaukiantį balso toną, rudmėsių atspalvio odą (ačiū soliariumui), vakarinį makiažą iš pat ryto ir šiaip neišrankų skonį kiekvienoje gyvenimo sferoje.
Kai iš ko nors šaiposi minia, save laikanti rafinuota ir gero skonio, aš labai noriu šaipytis iš besišaipančiųjų. Aš niekada nepraleidžiu pro ausis, kai kas nors blogai kalba apie Kauną. Apie mane gali kalbėti kaip nori, bet Kauno apšnekinėjimas neliks nenubaustas.
Kaunas yra mano gimtasis miestas: gimiau Žaliakalnyje (tose pačiose A.Smetonos laikų Kauno klinikose, projektuotose to paties prancūzų architekto Urbaino Cassano, kuris vėliau, jau po karo, Paryžių 1972 m. papuošė pirmuoju dangoraižiu - Monparnaso bokštu, nuo kurio ligi šiol spjaudosi architektūrinės tyrumos puoselėtojai).
Pirmuosius metus leidau Žaliakalnyje (prie to namo Alantos gatvėje jau ruošiama memorialinė lenta – aktyviausius savo straipsnių komentatorius pakviesiu į atidarymą), tik į mokyklą mane leido jau Vilniuje. Išėjo taip, kad vilniečius mėgstu erzinti, sakydamas, kad esu kaunietis, o kauniečiai manęs irgi savu nelaiko, nes vis dėlto aš kažkoks ne toks.
Kauno Lietuvoje nemėgsta visi – ir spjaudosi ant jo taip, kaip neburnoja nė ant vieno kito miesto. Ne tik vilniečiai, bet ir tauragiškiai, alytiškiai, marijampoliečiai, na, tiesiog visi iš eilės, kalbėdami apie pigaus skrydžio siaubus, pasakoja apie tai, „kiek lėktuve buvo kauniečių“: jei daug, tada tai jau tikrai nelaimė, atostogos sugadintos.
„Jei Kauną aptversim spygliuota viela, kiekvienas žinos, už ką sėdi“. „Kaunas – tai degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos“. „Šūdas ne sviestas, Kaunas ne miestas“. Nei apie Ukmergę, nei apie Raseinius, nei apie Jurbarką niekas nieko panašaus nekalba (na, prieš kokį dešimtmetį gal buvo madinga pabaksnoti Panevėžį ir sakyti, kad ten didelis nusikalstamumas – bet tai greitai praėjo). Kaunas nusipelno ypatingos vietos.
O žinote, kodėl taip yra? Jei nežinote, aš jums pasakysiu, nes aš žinau.
Kauno žmonės turi geriausių lietuviškų bruožų (blogiausių irgi, bet mažiau negu kitų miestų gyventojai – todėl apie blogiausius šiandien nerašysiu), ir tie bruožai tokie ryškūs, nuspalvinti tokiu pasitikėjimu savo jėgomis ir gera nuotaika, kad kitiems Lietuvos gyventojams, matyt, dažnai pabunda nevisavertiškumo kompleksas, kai bendrauja su kauniečiais.
Kauniečiai labiau, nei kiti Lietuvos žmonės, yra panašūs į amerikiečius, ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė teisingai pastebėjo: „Kaunas – buvęs pirklių, buržua, nuvorišų, art deco, charlestono ir restoranų kabaretų, didelių limuzinų, įspūdingų bankų ir dailių vilų, storų cigarų ir fabrikantų, apskritai – amerikietiškosios svajonės miestas.“
Autorė yra teisi: yra būtent taip, ir jis yra būtent toks. Svajonės miestas buvo ir liko. Mano diedukas savo name Žaliakalnyje klausydavosi vakarais „Amerikos balso“, o draugas iš Amerikos atsiųsdavo jam kas savaitę JAV lietuvių laikraštį (tiesa, tų lietuvių, kurių laikraščiai buvo leidžiami skaityti tuometėje Lietuvoje – bet vis tiek būdavo smagiau, nei tuometė „Tiesa“), vaikas būdamas žiūrinėdavau geltoną amerikietišką etiketę su nesovietine tvarka užrašytu mano dieduko vardu „Mr Juozas Marčiulionis“.
Močiutė augino gėles, kiekvieną rytą atsikėlusi po ketvirtos, dar prieš aušrą, stumdavo vežimėlį į Žaliakalnio turgų. Visi aplinkiniai, kuriuos pažinau ar buvau sutikęs, kažkuo užsiiminėjo, vis ką nors kombinavo: augino nutrijas, kaimuose supirkdavo obuolius ir veždavo į Rusiją parduoti, remontavo automobilius, vokiškomis mezgimo mašinomis megzdavo trikotažą, supirkinėdavo iš jūreivių Klaipėdoje magnetofonus ir perparduodavo Vilniuje, ir retai kada tikėjosi, kad valdžia ką nors duos – nepasodino už grotų, ir už tai ačiū tai valdžiai.
Kaunas buvo – ir liko – vienintelis didelis Lietuvos miestas, kurio branduolį ir kritinę masę sudarė ne daugiabučiai namai ir butuose bendruomenės dvasia gyvenantys nelaimingi iš kaimų suvežti sodiečiai, taip ir nepamilę sovietų valdžios optimizuoto gyvenimo, o individualūs namai su savo sodeliais ir šiltnamiais, su savo garažu ir tvora.
Būtinai tvora, nes tikras lietuviškas gyvenimas nenorėjo ir nesiruošė toleruoti bendruomeniškumo. Kai Vilniuje pastatytam Lazdynų rajonui 1974 metais buvo skirta V.Lenino premija, Kaunas jokių apdovanojimų negavo: tik tyliai toliau dėjo plytą ant plytos, mūrydamas gyvą paminklą nepasidavusiai privatininko dvasiai. „Privatinykai“, sakydavo mano močiutė apie meistrus, stačiusius prie namo verandą, stiklinusius šiltnamį arba dengusius stogą, ir tie žodžiai jos lūpose neturėjo jokio neigiamo skambesio.
Žodis „vertelga“ Kaune beveik nebuvo žinomas. Taip sakydavo tik tie, kas save laikydavo moraliai pranašesniais už visokius „spekuliantus“ – dažniausiai iš kitų šalies vietų. Kaune jau sovietiniais metais patyliukais ir natūraliai (atrodo, ir be jokių pastangų) buvo įgyvendinta ir tai, kas kitur Lietuvoje užėmė tiek daug jėgų ir gerą dešimtmetį po Nepriklausomybės atkūrimo: kitakalbiai čia būdavo integruoti, nes tame mieste nebuvo galima komfortiškai gyventi ir jaustis šeimininku, nemokant lietuvių kalbos.
Kai buvau mažas, girdėjau sakant, kad „į Kauną niekada neatėjo tarybų valdžia“ (būtent tarybų, o ne sovietų) – ir tai buvo šventa tiesa. Neatėjo, ir jai niekur nereikėjo išeiti. Atgimimas ir nepriklausomybė Kaunui reiškė, kad pasikeitė pasai ir pinigai, vaikinams nebereikėjo tarnauti sovietų kariuomenėje, ir pasikeitė įstatymai. Bet gyvenimas liko toks, koks buvęs: ir viltys, ir troškimai, ir vertybės keistis neturėjo.
Kaunas apskritai visais laikais turėjo labai konstruktyvų požiūrį į valdžią: nekreipė į ją dėmesio. Kai kauniečiai 2000 m. išsirinko meru Vytautą Šustauską, visa Lietuva sukiojo pirštu prie smilkinio ir džiaugėsi: štai, žiūrėkit, ar reikia daugiau įrodymų, kas darosi tam mieste ir kokio proto jo gyventojai?
O man atrodo, kad tai įrodo ir nuostabų atsipūtusį miesto gyventojų būdą, ir tai, kad balsavo turbūt netipiškoji mažuma, o kiti miesto gyventojai buvo pernelyg užsiėmę rimtesniais reikalais, kad sutiktų balotiruotis ir balsuoti vietos rinkimuose.
Kaunas kupinas idėjų ir sumanymų. Didžiausi Lietuvoje (ir pasaulyje) didžkukuliai – Kaune, Karmėlavoje, prie oro uosto. Rykliai akvariume prekybos centre – irgi Kaune. Iš ten pat ir „Pūko“ radijas, kuris yra skirtas tik stiprių nervų žmonėms (aš ištveriu ne daugiau pusvalandžio per dieną, ir tai tik vairuodamas). Iš ten, iš buvusios laikinosios sostinės, ir senosios krepšinio pergalės, ir pats krepšinis, į Lietuvą atsiplukdytas iš Amerikos – vis dalykai, kurių kita, likusi Lietuva, tikriausiai atsisakytų, arba nedrįstų nė pradėti, nes būtų pernelyg sunerimusi, kas ir kaip apie ją pagalvos.
Kauno toks nerimas nekankina, ir būtent todėl man tas miestas yra toks patrauklus, nes jis nelinkęs ieškoti taisyklių, kurios neleistų ką nors daryti (o jei taisyklės ir valdžia neleido, tai galima ramiai atsipalaiduoti, nieko neveikti ir keikti valdžią, kaip didžioji dalis žmonių ir daro), o mieliau galvoja apie landas, kuriomis pasinaudojus, galima būtų ką nors pasiekti.
JAV prezidentas Johnas F.Kennedy 1963 m. kalbėjo Vakarų Berlyno (tuomet atskirto) gyventojams: „Visi laisvi žmonės, kad ir kur jie gyventų, yra Berlyno piliečiai. Ir todėl, kaip laisvas žmogus, aš didžiuojuos sakydamas „Aš esu berlynietis“.
Vairuodamas šiandien per Žaliakalnį, Senamiestį, Aleksotą, galvojau - aš didžiuojuosi, kad esu kaunietis.