Trečiadienį Seime vykusios diskusijos „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien“ metu didžioji dalis politikų ir mokslininkų pranešimų bandė atskleisti, kokios yra dabartinių Lenkijos ir Lietuvos santykių pablogėjimo priežastys.
Istorikas A.Tyla prisiminė 1994-uosius, kai kartu su kaimynės atstovais sėdo prie bendro stalo sudaryti Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį.
„Tuomet Lenkijos atstovai tikino, jog istoriją reikia palikti istorijai. Sutartis, pagrįsta geros kaimynystės principu, patvirtino, jog abi šalys sutaria, kad santykiai bus kuriami pagarbos, pasitikėjimo ir geros kaimynystės dvasia, teikiant pirmenybę tarptautinei teisei, nesikišant į kiekvienos šalies vidaus reikalus, gerbti žmogaus ir piliečių teises.“
Istorikas priminė sutarties pasirašymo nesutarimus, kai Lenkijos atstovai nesutiko įtraukti punkto, numatančio, kad buvusi okupuota Lietuvos dalis su sostine nebus išnaudota kaip precedentas.
Žaidimas valstybingumu
A.Tyla teigė, jog tuomet abi valstybės pasižadėjo atsakyti už savo tautiečius, kad šie būtų lojalūs valstybei, kurioje gyvena. Tačiau, pasak istoriko, kurstoma tautine nesantaika nesirūpina nei Lenkija, nei pačios Lietuvos valdžios atstovai: „Nesuvokiama, kaip taip grubiai gali elgtis paskutiniai du Lenkijos prezidentai, užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, premjeras Donaldas Tuskas, kurstęs tautinę neapykantą lietuviškame šventoriuje. Kur visos institucijos, galinčios atsakyti už šiuos įvykius, šalies stabilumą?“
Istorikas tikino, jog Lietuva istorinę skriaudą jau seniai yra pamiršusi, tuo metu kaimynai tokio poelgio neįvertino; „Mes elgėmes žmoniškai, tačiau šis žmoniškumas turi būti atsimenamas, užuot žarsčius „ožkos“ ir kitokius epitetus.“