Ogi – vidutinybės kultą. Nors ne, tai kas vyksta šiuo metu „X Factor“, tokiuose realybės šou kaip „The Only Way is Essex“, „Made in Chelsea“, „Ladette to Lady“ ar didžiojoje daugumoje lietuviškos TV produkcijos ir pramogų kultūros pavadinti vidutinybe – tai įžeidimas vidutinybei ir vidutinybėms. Aš rimtai. Vidutinybė, palyginti su nevykėliais, psichologiškai traumuotaisiais, gyvenančiais patologinėje saviapgaulėje, kad kam nors gali būti įdomūs ir tiesiog likimo nuskriaustaisiais, kuriuos dabar matome nutviekstus žiniasklaidos jupiterių ir išryškintus fotoobjektyvų – tai dar labai aukštas lygis.
Matote, klasikinė „vidutinybė“ – tai kažkas, kas savo sugebėjimais yra vidutinis. Ne pats blogiausias, kažką sugeba, kartais visai neblogai, bet iki virtuozo irgi dar toli šaukia. Vidutinybė – tai ne vargšas ligonis, bliaunantis į mikrofoną, bet įtikėjęs, kad gali būti dainininkas, tuo tarpu kai ciniškas „prodiuseris“ trina rankas, skaičiuodamas baltus lietuviškus centus, byrančius, kai lygiai tokie patys vargšai TV studijoje iš jo juokiasi iki ašarų.
Nepilnametės alkoholikės (nesvarbu kur, Lietuvoje riaugėjančios „aš nuoriu šventę švęst“ ar vemiančios prieš kamerą angliškame tikrovės šou „Ladette to Lady“ (verstina maždaug „Iš „tūsovščikės“ į „ledi“) – irgi ne vidutinybės, jos – tiesiog „dugnas“, bet irgi visavertės ir ryškios mūsų dabartinės populiariosios kultūros herojės. Kaip ir televiziniai virėjai, nesugebantys iškepti nesuzmekusio suflė („ai, nu šįkart neišėjo“) arba apetitą ir dėmesį žadinantys vien keiksmažodžių papliupomis, kaip vokalo konkursantai, gaudantys gaidžius („ai, nu neišėjo“) ir dizaineriai, nemokantys įstatyti rankovės arba lygiai numegzti „akies“.
Visi jie net ne vidutinybės. Jie – kur kas žemiau gero tetos Zosės pyrago recepto ar pusbrolio Gedo, per balių pabrązginančio gitarą taip, kad svečiai nubraukia ašarą.
Bet kodėl jie šiandien dominuoja ir užima šitiek viešosios erdvės? Kodėl taip mielai žiūrime į šitokius nevykėlius? Kaip ištveriame valandų valandas transliacijų, kur kokia nors grupelė raivosi ant sofų, grabinėjasi po antklode prieš kameras, valgo lervas ir kirmėles, ir visa tai palydi dialogais, kurių intelekto koeficientas – mažesnis nei daržovės?
Kodėl šiandien kai kuriems smagu juoktis iš Minedo, klausytis „Olialia pupyčių“ ir visokių cicinų, kurių kūryba – tai įžeidimais muzikai, įžeidimas poezijai, įžeidimas dainai. Ir kodėl, priešingai, vos ne geras tonas – profesorių išvadinti nieko nesuprantančiu kvailiu ir pirmą kartą nuėjus į operą, komentuoti kad „solistė neišdainuoja“? Iš ko kyla neapykanta pranašesniam ir daugiau sugebančiam, alergija talentui? Tokia, kaip pavyzdžiui, kažkokių dviejų funkcionierių, kurie sėdėjo už manęs per dievišką Zecharijos Plavino koncertą šią vasarą Vilniaus rotušėje.
Sąžiningai, niekada lig tol nemaniau, kad fortepijonas gali šitaip skambėti. – kaip Orfėjo lyra, užburianti net laukinius miško žvėris. Niekada nemaniau, kad muzikos filosofo sąmojus gali būti toks gilus, nutviekstas giedro humoro. „Čiurlionio „Jūra“ – tai yra tas dalykas, dėl kurio pasaulis sužinojo, kad Lietuva – tai jūrinė valstybė“, – pasakė šis didis menininkas apie mūsų klasiką. Deja, ir sąmojus, ir dieviškas muzikos grožis nepasiekė šiųdviejų... (ieškau žodžio, kažkas man sufleruoja „būrų“ – taip, „būrų“, bet ne Mažosios Lietuvos valstiečių, o tarptautine žodžių „the boor, boorish“ reikšme)... taigi, tiems dviem būrams rūpėjo vienas dalykas. „Ar ilgai jis čia mus dar kankins?“ – garsiai, pusbalsiu, tyčia, kad girdėtųsi ir scenoje stovinčiam menininkui piktinosi tiedu ponai, nes jiems rūpėjo viena: kuo greičiau nusigauti iki pokoncertiniam priėmimui padengtų vaišių stalų, ką jie sėkmingai ir atliko, su palengvėjimu čepsėdami iš kupinų lėkščių.
Kertu lažybų, kad šios dvi ypatos ras dešimtis advokatų komentaruose. Anoniminiai tulžies ištryškimai – irgi nėra nieko nauja nei lietuviškai originalaus, jų pilna ir internetiniuose Britanijos bulvariniuose leidiniuose, tokiuose kaip dailymail.co.uk, na gal tik skiriasi sofistikacijos lygis – angliškieji dažnai šmaikštesni, kandesni, tačiau ir ten išperstais treningais vilkinčios šimtakilograminės priemiesčių gražuolės diskutuoja, kokia vis dėlto, šlykšti ir niekuo neypatinga yra Claudia Schiffer. Tai irgi tam tikra terapija bejėgiams, užguitiems žmonėms, kurie ne virtualybėje, o tikrovėje susidūrę akis į akį su tais, kuriuos anonimiškai drabsto purvais, turbūt iš baimės prileistų į kelnes.
Kodėl mes, nūdienos žmonės, nebesugebame tiesiog gėrėtis? Kodėl vienintelis dalykas, kuriam dabar simpatizuojame yra... nesėkmė? Kodėl intensyvesnes emocijas patiriame ir labiau džiaugiamės ne matydami tviskančiai gražų aktorės atvaizdą žurnale, o išvydę nupaparacintą prakaito dėmę jos pažastyje? Laikai pasikeitė: Elizabeth Taylor, jei šiandien būtų jauna, būtų fotografų gaudoma iš apačios, kad išryškėtų pagurklis, o Audrey Hepburn pirmame puslapyje atsidurtų su persisukusia kojine.
Mes tapome čempionais tik vienoje sporto šakoje: šapo ieškojime kito akyje. Galbūt atsakymas paprastas: žmogus pats būdamas nelaimingas, jausdamasis beviltiškai netobulas, apimtas visa persmelkiančio bejėgiškumo, drožiamas „valdžios“, kurią pats mazochistiškai išsirinko (nes tik mazochistas arba visiškas kretinas gali balsuoti už kai kurias valdžiažmogių kandidatūras, besityčiojančias iš įstatymo, padorumo, sveiko proto), mieliau duodantis kyšį, o ne parašantis teisėtą skundą, ir bambantis kasdienę pesimisto mantrą „viskas-korumpuota-visi-vagys-sąžiningo-verslo-nepadarysi-dėl-visko-kalta-valdžia-priešvėją-nepapūsi-aukščiau-bambos-neiššoksi“, taigi, toks žmogus gali pasijusti pranašesniu, pasidžiaugti ir patirti nuoširdų estetinį pasigėrėjimą tik dar didesniu nevykėliu ir nelaimėliu nei jis pats.
Tai nieko nauja. Didžiausi diktatoriai, despotiškumą pakylėję iki visuomeninės struktūros, asmenybės kulto pradininkai, imperialistai romėnai tą žinojo jau seniai. Priešingai graikiškajam pilietiškumui, agorai ir demokratijai, jie turėjo labai aiškią atskirtį – tarp galios sluoksnio ir tamsaus plebso, po jų kojomis liulančios masės. „Duonos ir žaidimų“ – štai ko, jų manymu, tereikėjo bukai miniai. Protingi ir išprusę – nepatogūs, jų taip lengvai nepastumsi, neapmausi ir nepajungsi savo tikslams. Tad buvo išrasta atitinkama pramoga – gladiatorių kovos.
Juk jos galėjo nors akimirkai suteikti nuengtam plebsui pasitenkinimą ir pranašumo jausmą prieš arenoje stovintį nelaimėlį vergą, nuteistąjį ar persekiojamą krikščionį – „kaip gerai, kad ten ne aš. Jis dar didesnis nelaimėlis už mane, nors fiziškai ir dvigubai stipresnis! Ir, pagaliau, ir aš esu galingas – galiu pasukti nykštį aukštyn arba žemyn.“ Tad tikrovės šou – nieko nauja, jie išrasti jau seniai, tik be televizorių – amfiteatruose.
Šiandien, kai rankose spaudžiate televizijos pultelį ar mobiliuoju per talentų šou „balsuojate“ pasigailėdami nusidainavusios mergužėlės, o ne profesionalios, teisingai kūrinį atlikusios dainininkės, nes pirmoji gražiau raudonuoja ir jos akyse tviska daugiau ašarų, kai nuoširdžiai juokiatės iš TV ekrane ar žurnalų puslapiuose mirgančio kvailelio, atminkite, kad nieko nauja – tiesiog esate tūkstantmečių senumo dramos statistas. Lietuva, beje, irgi šioje komedijoje vaidina nebe pirmą šimtmetį – yra tekę girdėti gerą profesoriaus Alfredo Bumblausko pasakojimą apie XIX amžiuje į vieną sodžių traukusią minią, nes ten gyveno tipas, mokėjęs „žviegti kiaule“.
Šiandien skiriamės tik tuo, kad klausomės grojikų dantimis ir dalijame „paguodos prizus“ nevykėliams, ugdome jaunąją kartą rašydami ne pažymius, o paišydami saulytes ir teikdami mokyklinius medalius net ir finišą pasiekusiems paskutiniesiems, nes „talentams gerai ir taip, o tai dar labiau „pasikels“. Tiesą sakant, jeigu taip ir toliau, tai vidutinybė tuoj taps dar labai „aukštu lygiu“...