Prieš kelerius metus jis, pakviestas Dalios Ibelhauptaitės, dalyvavo kaip garbės svečias Britanijos lietuvių Londone surengtame labdaros pokylyje, tačiau net ir pasipuošęs juodu išeiginiu kostiumu, tą vakarą pasiraitojo rankoves, pasirišo prijuostę ir tiesiog pokylių salėje pagamino dievišką rizotą su rinktiniais grybas ir triufeliais, kuris tuoj pat labdaros aukcione buvo parduotas, o solidi suma nukeliavo nepritekliuje gyvenančių Tauragės rajono vaikų atostogoms.
Britų spaudą tąkart apskriejo neįkainojama Lietuvos reklama – garsiojo šefo, apsikabinusio spindinčiais Juozo Statkevičiaus „Užburtajai fleitai“ sukurtais kostiumais pasipuošusius „Bohemiečius“ nuotraukos mirgėjo ne viename populiariame žurnale.
Legendinio šefo simpatija mūsų šaliai – anaiptol ne „proginė“. Su mūsų tautiečiais Jamie Oliveris susiduria ir juos vertina ne vien per artimą bičiulę. Kitame interviu, laikraščiui „The Observer“, jis yra pasakęs, kad, lyginant su kietais, darbščiais lietuviais ir lenkais, šiandieniniai jauni britai yra tikras „skystimas“.
Kaip ir visos ryškios, veržlios asmenybės, Lietuvoje jis irgi turi savo gerbėjų ir nemėgėjų – net jo receptus kopijuojantiems Lietuvos kulinarams vienu metu būdavo vos ne garbės reikalas pasakyti „na, ir kas tas Oliveris, reklamos ir viešųjų ryšių produktas“. Kiti greito pusfabrikačių maisto mėgėjai piktinasi, kad jis lenda ir „priverstinai moko“ moksleivius maitintis sveikai.
Tad kitados turėjęs „Nuogo šefo“ („The Naked Chef“) pravardę, šiandien Jamie Oliveris – veikiau maištininkas. Prieš tėvų apleistą vaikystę, nesveiką mitybą gruzdintu ar mikrobangų krosnelėse šildomu šlamštu ir valstybinę sistemą sukilęs šefas išskirtiniame interviu lrytas.lt dalijasi mintimis apie tai, kodėl maištauti verta.
- Jei tikėsime „The Sunday Times Rich List“ (kasmet „The Sunday Times“ sudaromu turtingųjų sąrašu – aut.) jūsų turtas siekia 106 milijonus svarų sterlingų – tai reikštų, kad per valandą uždirbate 22 tūkst. svarų. Bet kur kas įspūdingesnė statistika, kad esate 22-oje vietoje tarp daugiausia aukojančių filantropų – aukojate daugiau už lordą Rotschildą ir atiduodate labdarai didesnį procentą pajamų nei daugelis milijardierių. Kodėl jums taip svarbu aukoti?
- Tiesą sakant, neįsivaizduoju, iš kur jie traukia tokius didelius skaičius. Kasmet paskaitau ir galvoju: „Mano banko sąskaita tikrai ne tokia.“ Šiandien aš turiu net mažiau pinigų negu prieš dešimtį metų, nes didžioji dalis to, ką uždirbu, iškeliauja labdarai arba mano verslo plėtrai. Apie visą filantropijos reikalą – man visuomet buvo svarbu atiduoti kažką atgal: ar maitinimo srityje, kaip restorano „Fifteen“ atveju, ar apskritai visuomenei, kaip „Ministry of Food“ (projekto „Maisto ministerija“) atveju.
- Kai kurie turtingi labdarai aukojantys žmonės slapta yra truputį prietaringi – jie įsitikinę, kad jei neaukos, jų sėkmė gali nuo jų nusisukti. Ar jūsų atveju tai irgi nors truputėlį tinka?
- Suprantu, ką turite galvoje, bet ne, čia tikrai ne mano atvejis. Savo darbą fonde – žmonių švietimą mitybos srityje, mokyklose, bendruomenėse – matau kaip ilgalaikę ir labai svarbią viso savo verslo dalį. Žinau, kad būsiu į tai įsitraukęs lig savo dienų pabaigos.
- Pirmasis labdaros projektas buvo „Fifteen“ – restoranas, kuriame nusprendėte pravesti mokymus ir pasamdyti dirbti „sunkų“ jaunimą iš gatvės?
- Taip, ir „Fifteen“ kitąmet švęs savo dešimtmetį. Restoranas vis dar labai sėkmingas ir pritraukia daugybę lankytojų. Manau, jau vien tai dešimties metų senumo restoranui yra didžiulis pasiekimas. Ar buvo sunku iš pradžių? Žinoma, labai. Pirmieji metai buvo sunkūs ir finansiškai, ir kalbant apie vaikius, su kuriais dirbome.
Prireikė gerų penkerių metų tam, kad „persilaužtume“ ir pradėtume dirbti normaliai, bet dabar kiekvienais metais einu į restorano „išleistuvių“ ceremoniją, per kurią mokymus išėjusiems jaunuoliams ir merginoms yra įteikiami jų diplomai ir pagyrimo raštai, ir man tai būna viena iš dienų per visus metus, kuria labiausiai didžiuojuosi.
- Kartą esate pasakęs „Jei noriu nuvažiuoti į Eseksą ir įrengti 20 virtuvių mokyklose bei įdarbinti armiją virėjų, aš galiu sau tai leisti padaryti ir man nereikia prašyti malonės iš labdarų ar valdžios.“ Ko reikia, kad užvirtumėte iš pykčio ir pasakytumėte: imsiu ir padarysiu?
- Na, iš pykčio “neužverdu” - veikiau mane apima neviltis, frustracija, kai susiduriu su valdžioje esančiais žmonėmis, kurie visiškai neišmano to, ką daro. Per šešerius metus mačiau penkis švietimo ministrus ir visą laiką galvoju – kaip jie gali tinkamai eiti savo pareigas, jeigu juos nuolat stumdo iš vieno departamento į kitą? Kaip jie gali suvokti problemas mokyklose, jeigu jie ką tik atėjo iš Gynybos ministerijos ar dar iš kur nors? Taigi, dabar pasiekiau tokią ribą, kad su prašymais Vyriausybei – baigta. Norėčiau daryti didelius pokyčius pats – arba padedamas bendraminčių ir progresyviai mąstančio verslo.
- Kartais sakoma, kad didžiausi herojai būna „herojai ne savo noru“ – tie, kuriuos taip nuvargina neteisybė, kad jie nusprendžia griebti jauti už ragų ir tai pakeisti. Sutinkate su tuo?
- Ne, man atrodo, kad svarbiausia, jog žmogus būtų aistringas, mylėtų tai, ką daro ir turėtų energijos bei ryžto ką nors keisti į gerąją pusę. Visai nesvarbu, ar jis tą darys stambiu mastu, ar pradės nuo smulkių dalykėlių aplink save.
- Turite ministeriją (maisto), pradėjote revoliuciją (Amerikos maisto) ir kryžiaus žygį (į mokyklų valgyklas). Taigi, kuo save laikote – ministru, revoliucionieriumi ar kryžeiviu? Kas jums yra autoritetas? Kieno marmurinį biustą pasistatytumėte savo grandioziniame kabinete, jei tokį turėtumėte?
- Kad neturiu autoritetų, tiesą sakant. Yra žmonės, kuriais žaviuosi, kurie mane įkvepia – mano tėvas, dizaineris Paulas Smithas, šefas Gennaro Contaldo. Bet stabuko neturiu.
- Kartais, pažvelgus į žiniasklaidą, atrodote tarsi vienišas maištininkas, nes kai kurių žmonių reakcijos būna „O, vėl Jamie mums plauna smegenis“, „vėl tas naivuolis, nieko jis nepakeis“, „kas jis manosi esąs, kad lenda mokyti, ko jis čia mus „patronizuoja“?“ – kas labiausiai skaudina, kokie vieši stereotipai kvailiausi?
- Niekad neskaitau tokių komentarų, tiesą sakant, ir niekad nesijaučiu vienišas, nes turiu didelę ir gerą komandą – ir jie visi aistringai tiki tuo, ką darome. Ir versle sutinku daugybę šaunių žmonių, kurie užsikrečia mūsų idėjomis ir aistra. Aišku, yra žmonių, kuriems aš nepatinku, bet dažniausiai tai ta žmonių kategorija, kurie sau laimingi sėdi namie prie kompiuterio ir nieko nedaro, kad kitiems, jų bendruomenei būtų geriau. Aš tokiems neturiu laiko.
- Esate užsiminęs, kad jūsų siekiai dabar visiškai kitokie nei prieš penkerius ar dešimtį metų. Kokie jie?
- Manau, kad dabar esu pasiekęs lygį, kai tikrai galiu daug ką pakeisti – Didžiojoje Britanijoje, JAV, Australijoje (kur ką tik prasidėjo projektas „Maisto ministerija“ - aut.) ir daug kur kitur pasaulyje. Seku, kas vyksta pasaulio šalyse, kokios maisto problemos bręsta planetoje.
Manau, kad ateinantį dešimtmetį pašvęsiu švietimui apie sveiką mitybą mokyklose, kartu nepamiršdamas vystyti savo paties verslo, kad turėčiau lėšų tokiems socialiniams projektams, kaip „Maisto ministerija“ ar ekologiškų daržų steigimas mokyklose, kad jie patys galėtų užsiauginti daržoves.
- Jūsų darbotvarkė suplanuota minutėmis – turite tiek daug veiklos ir darbų. Kas nors pasakytų: „Dėl Dievo meilės, bičas turi keturis vaikus, verčiau daugiau laiko praleistų su jais, užuot ėjęs į dar vieną kryžiaus žygį, kad atpratintų vaikus nuo greitojo maisto mokyklose.“ Ką tokiems žmonėms atšautumėte?
- Kad mano vaikams labai pasisekė: jie turi tėvus, kurie juos myli, jie gauna sveiką, visavertį maistą kiekvieną dieną, jie yra sveiki ir laimingi.
Aš labai aiškiai suvokiu, kad ne visiems vaikams taip pasisekė, ir jei aš galiu ką nors asmeniškai padaryti, jog nors jų mityba pagerėtų, aš eisiu ir tai padarysiu. Mes turime didžiulę vaikų nutukimo problemą Jungtinėje Karalystėje ir ji vis didėja ir didėja, nes vaikai valgo vis daugiau ir daugiau nesveiko pramoniniu būdu pagaminto šlamšto. Jeigu man pavyktų pasiekti, kad pradinukams būtų prieinami daržovių sklypai mokyklose, o vidurinių mokyklų moksleivius išmokytume bent jau pagrindinių maisto gaminimo įgūdžių, manau, tai padėtų sustabdyti nutukimo plitimą.
- Paskutinis klausimas – kas jūsų gyvenime yra didžiausia ekstravagancija? Kaip palepinate pats save?
- Turbūt didžiausia ekstravagancija buvo savaitės atostogos Maljorkoje, iš kurių neseniai grįžome kartu su žmona Jools. Pirmoji kelionė kartu po kokių aštuonerių metų - tik dviese, be vaikų, kaip pora.