Ar interneto žiniasklaidoje laimi tik tas, kuris yra greitesnis? Kodėl nerodome tikrosios žiniasklaidos jėgos, žurnalistų sugebėjimų tirti, aiškintis, pateikti nežinomų detalių? Manau, kad tikrąją žiniasklaidos stiprybę atskleidžia pastangos būti įdomesniu, gilesniu, noras atkapstyti už paviršiaus slypinčius sluoksnius. Kartu ir visa tauta išmoksta nematyti esmės - visi tada bukai klausia: „O apie ką šita visa istorija? Kam ji buvo reikalinga?“.
Mane sužavėjo darbas lrytas.lt - kolektyvas užduotis atliko entuziastingai, palaikė idėjas. Atskleidėme labai daug skaudulių ir bėdų, kurias mūsų visuomenė turi. Visiems nelabai patiko vaizdas veidrodyje, kai žiūrėjo į save. Dar kartą pasitvirtino graudi tiesa - žmonės susidomi, sureaguoja, užsiputoja ir turi nuomonę tik tada, kai esame šokiruoti, o ne išvydę gerą, pozityvų dalyką.
Virtome būtybėmis, kurias išjudina tik kriminalai ir skandalai?
Žmonės įprato matyti tik paviršėlį, bijo aštrumo - mąstyti objektyviai, analizuoti ne tik patį pirminį veiksmą, bet ir visus jo aspektus.
Žinia apie suvaidintą „pagrobimą“ tapo penktadienio ryto bomba. Ji pramušė sieną 11 puikių rašinių, kuriuos galima rasti portale: Koks lietuvių humoro jausmas? Kodėl tauta virto minia? Kodėl šiandienos Lietuvoje nebelieka herojų? - Kviečiu skaityti, diskutuoti, svarstyti. Dažnai geras temas žmonėms reikia brukte įbrukti į akis. Kitaip praslys paviršiumi, aplenks skaudžias, visiems bendras temas. Skirkime laiko mąstymui apie save, ne vien informacijai apie kitų žmonių gyvenimus, svetimas bėdas ir rūpesčius, rinkti.
Ne paslaptis, kad tėvai per dieną daugiau laiko skiria televizoriui, o ne bendravimui su vaikais.
O temų pamąstymui apstu: orumas, tolerancijos stygius, nebrandus humoro jausmas, baimė ir vidinės laisvės stoka, per didelis dėmesys paviršutiniškiems dalykams ir orientacija į vidutinybę, o ne į asmenybę.
Lrytas.lt savaitgalį savo skaitytojams suteikia laisvę mąstyti. Šokiruodami norėjome atkreipti dėmesį ne į save, o būtent į rimtas temas. Pakalbėti apie kultūrą (Degas darbų parodą), Lietuvos emigrantų gyvenimą tyrinėjantį rašytoją Marių Ivaškevičių, išgirsti įdomias mintis iš banko vadovo lūpų apie pokyčius ir šablonų laužymą (interviu su B.Lundu), sužinoti, ką mąsto kultūros žmonės apie juos supantį pasaulį (J.Statkevičius, ir E.Montvidas), pasižiūrėti į žmogų, kuris nepaprastai daug prisidėjo, kad pasaulyje ir jo šalyje pasikeistų nemažai įpročių, asmenybę, kuri savo pavyzdžiu įkvepia daug kitų žmonių - nepasiduodantis maištininkas Jamie Oliveris.
Trokštu, kad tokie rašiniai taptų įkvėpimu Lietuvos žmonėms keisti save, savo aplinką ir pasaulį, kuriame gyvename. Kad nesitaikstytų su tuo, kas jiems pakišama, kad nebijotų svajoti ir kovoti už ryškų, intelektualų, labiau individualų ir tuo pačių saugesnį gyvenimą. Negi su paviršutiniška tiesa taip ir taikstysimės? Pasistenkime pažiūrėti giliau.
Tikėkime ne blogiu, o savo jėgomis matyti šviesą ir siekti to, kas, žiūrint į paviršių, dažnai atrodo nepasiekiama.
O visų, kuriuos ši socialinė provokacija užgavo, išgąsdino, įžeidė, supykdė, prašau atleisti - jokių blogų ketinimų neturėjome.