Jų pavyzdžiu pasekė šimtai kitų jaunuolių, besiburiančių kituose JAV miestuose. Ir ne tik. Šūkis „Okupuokite!” jau skamba Londone, Berlyne, Stokholme – vis daugiau šalių gyventojų buriasi po bendra protesto vėliava ir reikalauja. Ko gi?
Ne taip paprasta atsakyti į šį klausimą. To negali padaryti net patys protestuotojai, nors jų žinia – aiški ir, tiesą sakant, girdėta ne vieną šimtmetį: liaudis skursta, ponai pampsta. Padalykite po lygiai, nes mums atsibodo.
Tetrūksta, kad protestuotojai pasikviestų šių laikų robinus hudus ir naujuosius tadus blindas – šie kaipmat „išlygintų svietą”.
Iškartų visus krizės metu nusipenėjusius bankininkus – būtent to, nežinia juokais ar rimtai, reikalauja kai kurie protestuotojai, atimtų milijardus, skirtus bankams gelbėti, ir padalytų juos po lygiai. Pagal poreikius ir galimybes.
Neverta ir sakyti, kokius lozungus tai primena, todėl nė kiek nestebina dešiniųjų pažiūrų politikų ir komentatorių šaipymaisi.
Pažiūrėkite, sako jie, Lenino dvasia atgijo Amerikos gatvėse. Apskurę anarchistai, komunistuojantys šampaniniai socialistai ir kiti gyvenimo nevykėliai, pavydintys daugiau uždirbantiems, kelia triukšmą.
Ar tikrai taip? Čia galima pažvelgti į problemas, kurias išsako protestuotojai. Ne vien apskurę anarchistai, bet ir išsilavinę jaunuoliai, padorios, bet vos galą su galu suduriančios šeimos.
Volstrito bankininkai jiems pavymui šaukia: „Eikite dirbti!”, o jie pykdami atkerta, kad darbo kaip nėra, taip nėra.
Pasiėmę paskolas už studijas – perspektyvias ir šiuolaikiškas, mokėdami beprotiškus pinigus už nuomą jie negali pragyventi. Jų pačių bėdos? Galbūt.
Tačiau viso pykčio katalizatoriumi tapo ne kas kita, o valdžios ir jos išgelbėtų didelių korporacijų veiksmai.
Pykti dėl to, kad vos vienam procentui turtingiausių amerikiečių priklauso didžiulė dalis viso JAV turto, vieniems gali pasirodyti suprantama, kitiems – kvaila.
Juk, viena vertus, tą turtą laimingieji susikrovė sukdami savo galvą ir už tai dar moka didžiausius mokesčius, kurie patenka į tą patį biudžetą, iš kurio vėliau ir skirstomos lėšos socialinėms reikmėms.
Tačiau pykstama dėl to, kaip skirstomi pinigai. Valstybės milijardai atitenka krizės metu neatsakingai besielgusiems bankams, o šių vadovai iš tokios labdaros begėdiškai skiria sau premijas, rengia pokylius. Spjūvis į veidą, ne kitaip.
Negana to milijardai atitenka karams, į kuriuos įklimpusios ne tik JAV, bet ir jos sąjungininkės. Lyg į juodąsias skyles nuolat plaukia dešimtys ir šimtai milijardų dolerių.
Nes reikia padėti afganams, irakiečiams ir kitiems, nes viską metus ir išėjus staiga problemos sugrįžtų bumerangu. Bet pamėginkite tai paaiškinti tam bedarbiui, jaunam specialistui, kuris jaučiasi nelaimingas.
Manėte, kad tai vien Lietuvos problema? Anaiptol. Šiais sunkiais krizės laikais žmonės į viską žiūri pro stipresnius akinius. Todėl visur, kur tik mato socialinio neteisingumo apraiškas, valdžios ir turtingųjų pasipūtimą, neatsakingą išlaidavimą, įsiplieskia konfliktas.
Tačiau protestuotojai Niujorke, kituose JAV ir pasaulio miestuose patys sau daro meškos paslaugą, protestuodami kreivų veidrodžių karalystėje.
Kitaip nepavadinsi radikalių teiginių, pavyzdžiui, „pakabink bankininką ant šakos”. Istorija jau parodė, kad tai pavojingi ir prie nieko gero nevedantys šūkiai, nuo kurių reguliariai kentėdavo niekuo dėti žmonės arba ištisos etninės grupės.
Protestuotojams galima drąsiai pateikti nemalonius klausimus: iškarsite bankininkus, valdžią, supleškinsite bankus ir Seimą, o kas tada? Kas tokie esate, kad jūsų protesto idėjos taptų neginčijama tiesa?
Juk ar ne ironiška, kad po panašių revoliucijų, kai į gatves išėjusi liaudis žadėjo „lyginti svietą”, per kalnus lavonų iškildavo nauji, dar žiauresni tironai?
Didžioji Prancūzijos revoliucija prarijo ne tik turtinguosius, bet ir vargšus, o iškilo naujas tironas. Daugiau lygybės liaudžiai prašę bolševikai surengė vienas kruviniausių skerdynių XX amžiuje, o patys pampo ne prasčiau už savo pirmtakus.
Todėl „Okupuokite!” šaukiantiems jaunuoliams ne pro šalį būtų įrodyti, kad jie – išties išsilavinę specialistai. Juk mokslas pirmiausia suteikia ne tik žinių ir moko jas taikyti, bet ir argumentuoti savo poziciją.
Užuot kurpę dešimtis plakatų ir internete kvietę prisidėti daugiau rėmėjų, protestų dalyviai galėtų aiškiai suformuluoti, ką ir kokiais būdais jie siūlo pakeisti.
Mat priešingu atveju meškos paslaugų nemažės – politikai ir korporacijos toliau galės nereaguoti į maištautojus, nežinančius, ko nori ar siekia.
Gyvename XXI amžiuje, tad nereikia būti genijumi ir pačiam visko sugalvoti – idėjų pilna virtualiojoje erdvėje, kuria taip sėkmingai kaip protestų organizavimo platforma naudojasi „Okupuokite!” dalyviai.
Klysta tie, kurie įsivaizduoja, kad valdžia girdi tiktai minios šauksmą.
Valdžia gali juo pasinaudoti, bet klausytis būna priversta tik vieningo ir argumentais pagrįsto choro, o ne padriko baubimo.