Ir jis laimėjo – Vyriausybė nežlugo, niekas neatsistatydino, o biudžetas keliauja į Seimą nedaug kitoks, nei sumanė premjeras ir finansų ministrė. Negana to, dar ir liberalai prieš rinkimus užsitraukė visų šalies pensininkų rūstybę, o konservatoriai apsikaišė jų gynėjų laurais.
Kam iš viso premjerui reikėjo eiti kone ant peilių su liberalų ministrais dėl biudžeto projekto? Juk sumanymas 2 procentais nurėžti kitų metų finansavimą ministerijoms bene skaudžiausiai smogia būtent liberalų vadovaujamoms sritims, nes pinigai apkarpomi ne vien valdymo aparatui, bet ir visoms pavaldžioms įstaigoms – policijai, mokykloms, ligoninėms.
Kai vos po metų Seimo rinkimai, liberalams neliko nieko kita, kaip kautis it liūtams už jų valdymui patikėtus policininkus, gaisrininkus, mokytojus.
Žinoma, pražūtinga liberalų klaida – alternatyvus siūlymas nemažinti ministerijų finansavimo, o trūkstamus apie 150 mln. litų sukrapštyti atidedant trims mėnesiams pensijų atkūrimą. Pensininkai to nedovanos abiem liberalų partijoms, nors paslydo tik Liberalų sąjūdis.
Nepamirš to senjorai po metų rinkdami Seimą, o kad dar geriau įsimintų, bus kam jiems tai ne kartą priminti.
Aišku, pensininkai – pirmiausia konservatorių rinkėjai. Jie gavo progą pademonstruoti, kad yra senjorų užtarėjai.
Liberalai orientuojasi į kitą rinkėją, bet kai gresia neperšokti 5 proc. Seimo rinkimų barjero, svarbus yra kiekvienas balsas, o koks pensininkas dabar už juos balsuos? Jie atkovojo, kad bent nereikėtų mažinti algų jų valdomų sričių biudžetininkams. Tik vargu ar daug kas tai laikys dideliu nuopelnu, nes kai uždarbis, kad ir nemažėja, bet ir neauga, vis viena visi būna nepatenkinti.
Be to, mažinamos ministerijoms skirtos investicijos, vadinasi, bus visaip veržiami diržai, tai pajus ne tik valdininkai, bet ir tūkstančiai biudžetinių įstaigų darbuotojų.
Tačiau lieka mįslė, kodėl dėl 0,15 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) deficito skirtumo konservatoriai ėjo į kovą su liberalais tarsi į Žalgirio mūšį? Kas būtų pasikeitę, jei, užuot įrašius biudžeto projekte, kad valstybės sektoriaus deficitas sieks 2,8 proc. BVP, šis skaičius būtų buvęs kilstelėtas iki 2,95 proc. ir tuomet neprireiktų karpyti ministerijų fondų?
Be abejo, kuo mažesnis biudžeto deficitas, tuo geriau, bet niekas neįrodys, kad yra esminis skirtumas, jei jis bus ne 2,8 proc., o 2,95 proc. BVP. Kas norės Lietuvai skolinti, tas ir skolins abiem atvejais, o kas netikės, kad tai saugu, nuomonės dėl 0,15 proc. skirtumo nekeis.
Atrodytų, žudytis dėl dešimtosios procento dalies galėtų nebent skaičių manijos apsėstas buhalteris, o ne premjeras. Gal prasmės veržti sau ir kitiems kilpą dar būtų, jei iš tiesų konservatoriai labai bijotų viršyti valstybės sektoriaus deficitui Mastrichto kriterijais numatytą 3 proc. ribą, nes planuojant visišką priartėjimą prie jos nieko nereiškia realiai ją peršokti.
Bet ir numačius 2,8 proc. BVP deficitą gali nepavykti surinkti planuojamų pajamų ir viršyti 3 proc. ribą. Ir kas tada? Tai būtų svarbu tik jeigu Lietuva išties jau 2014 metais galėtų įsivesti eurą, tačiau tokia galimybe niekas, išskyrus pačius konservatorius, seniai nebetiki.
Tačiau svarbiausia, ar verta dabar veržtis į euro zoną? Ar ne geriau palaukti, kol padėtis ten taps aiškesnė? Tuomet nebūtų didelės prasmės tarsi maldą kartoti, kad deficitas negali viršyti 2,8 proc. BVP, nors tokia susigalvota sąlygiška riba ir dusina šalį.
Tiesa, gali būti, kad šie 2,8 proc. jau pažadėti Tarptautiniam valiutos fondui ir tai yra slapta, nežinant netgi partneriams valdančiojoje koalicijoje, suderėta sąlyga gauti iš jo paskolą. Tada jau liktų tik skėstelėti rankomis, kad esminiai ekonominės politikos posūkiai vyksta vos keliems žmonėms nutarus.