Modernus gyvenimas pakeitė požiūrį daugelį gyvenimo sričių, tuo pačiu ir į šeimą, todėl tradicionalistų laukia sunki ir, mano manymu, neperspektyvi jiems patiems kova.
Ispanija buvo viena aktyviausių ES katalikiškų valstybių, įvedusi naują tvarką lyčių Partnerystės srityje. Liaudies partija iki šiol rengia milijoninius savo šalininkų protestus prieš tautos tapatybę žlugdančias naujoves įvedusius socialistus.
Bet ar po kitų rinkimų, kuriuos neabejotinai Ispanijoje laimės dešinieji, bus siekiama panaikinti priimtus įstatymus? Manau - ne.
Kad ir kaip kietai būtų laikomasi konservatyvių nuostatų, naujų gyvenimo aplinkybių neįmanoma ignoruoti. Ta pačia linkme žengiama ir Lietuvoje. Ir nebūtinai su tradicijomis susikertantys pasiūlymai kyla iš mechaniško vakarietiškų gyvenimo taisyklių perkėlimo į dešimtmečiais ir ne vien dėl okupacijos izoliuotą teritoriją.
Keičiasi kartos, dabar jau tūkstančiai jaunų žmonių gyvena ir dirba kitose valstybėse, transformaciją išgyvena net prieš dešimt metų vienodai dar suvoktos sąvokos ir sampratos.
Vieni šiose permainose įžvelgia degradacijos požymių, kiti vertina kaip neišvengiamą blogybę, bet kur kas daugiau yra norinčių šiais jautriais klausimais, kaip ir lietuviškos tapatybės atžvilgiu, civilizuotos polemikos, argumentų ir racionalių pasiūlymų.
Po KT išaiškinimo tokia diskusija jau ir buvo bekylanti, bet, vos įsižiebusi bemat ir užgeso.
Konservatoriai, tiksliau, tie, kurie mano jais esantys, pasirinko agresyvų kalbėjimo toną ir tokią leksiką, po kurios joks tolesnis dalykinis svarstymas tapo nebeįmanomas.
Vargu ar kas nors Lietuvoje nesuprato, kas įžeidžiamo norėta pasakyti žodžiu „liberastai“. Neabejoju, jog M.Adomėnas susilaukė piktdžiugiško savo šalininkų krizenimo ir pasiryžimo savo koalicijos partnerių atžvilgiu, dėl kurių paramos koalicija ir yra vis dar gyva, pasakyti dar sodriau.
Dvi šio nuoširdaus ekspromto išvados akivaizdžios: koalicijoje kalbamasi sukąstais dantimis, o politinio susipriešinimo mūsų valstybėje tik gausėja. Apie civilizuotą diskusiją, kol nepasikeis politikos elitas iš esmės, galima tik svajoti.
Ne idėjos priešina politikus ir visuomenę, o idėjų ir savo pozicijų pateikimo būdas. Tai pagrindinė mūsų politinio gyvenimo problema. Tarp dešiniųjų ji ryškiausia. Per 20 metų savo sprendimus, jei būdavo valdžioje, bei pažiūras dešinieji „sugebėdavo“ pateikti tokiu būdu, kad prieš pasišiaušdavo net ir jų šalininkai.
Visiems buvo aišku, kad sovietinis ūkis anksčiau ar vėliau turės išnykti, bet į žemės ūkio reformą buvo žengta vos ne su pilietinio karo trimitais, ir mūsų kaimiečiai nelaukdami iškart atidavė vadžias į buvusios nomenklatūros rankas.
Ar prisimena kas nors poleminius to meto straipsnius? Jų buvo labai mažai. Dominavo tik dvi koncepcijos: garsioji „žingsnis po žingsnio“ ir šiai priešinga - uodegą katinui reikia kirsti iškart.
Socialdemokratai netęsė arogantiško kalbėjimo su visuomene, bet pradėti platesnę diskusiją svarbesniu politiniu ar ūkiniu klausimu taip pat vengdavo. Labai retas reikšmingas politinis sprendimas buvo palydėtas argumentais ir pastangomis pagrįsti kitokį požiūrį.
Desovietizacija, privatizacija, atominės elektrinės uždarymas, energetinis saugumas, santykiai su kaimynais aptariami tik trečdalį visuomenės atstovaujančių partijų kelių žmonių politinėse tarybose.
Žmonės, pastebėję politikus meluojant, nustojo jų kalbomis tikėti, o laikui bėgant, ir girdėti. Kaip sovietmečiu, kai pro vieną ausį įeina, o pro kitą dar lengviau išeina.
Pagrindiniu rūpesčiu tapo savos kišenės reikalai ir pastangos, jeigu įmanoma, apeiti įstatymą. Eiliniai politikai, pajutę, kad ne visiems lemta skraidyti aukštosios politikos padangėje, ėmė rinktis pigius televizijos renginius, o į politines diskusijų laidas vaikščioti visiškai nepasiruošę. O tie, kurie ruošiasi rimtai polemikai, atrodo kaip baltos varnos.
Ryškiausias pavyzdys - mirusi dar net negimusi diskusija apie naujos atominės elektrinės statybą. Prof. R.Rudzkis iš viešų šaltinių surinko duomenis, kokia galėtų būti elektros energijos savikaina ir kokios išlaidos, susijusios su atliekų laidojimu ir panašiomis ne mažiau reikšmingomis problemomis.
Nors mokslininkas kelis kartus pakartojo nesąs nei strateginio projekto šalininkas, nei priešininkas ir norintis tik moksliniais argumentais pradėti diskusiją, jis sulaukė tik ideologizuoto atsiliepimo - kad profesorius tokiais samprotavimais remia elektrinės, o drauge ir Lietuvos, priešus.
O ką veikia dešimtys valstybės patarėjų ir konsultantų? Ar jie pritaria mokslininko mintims, ar turi kitus skaičius? Manau, neturi. Dalis patarėjų domisi egzotiškais kraštais, kad šeimininkui prakišus, ten liktų dirbti, kiti laužo galvas, kur pasidėti, laimėjus opozicijai. Mokslininkų argumentai valdžios sluoksniuose mažai kam terūpi.
Panašiai yra ir su deklaruojamomis, bet neaptariamomis tradicinėmis vertybėmis.
Ir vis dėlto aš tikiu, jog dabartinė stagnacija yra laikina. Nepaisant politikų nuosmukio visuomenės akyse, ateities seimai bus forumai, kurie patys siūlys debatus, o moksliniai argumentai taps priimamų sprendimų pagrindu. Savo vietą naujame pasaulyje suras ir kultūrinė bei religinė tradicija.
Tačiau politika pasikeis tik tada, kai žmonės nustos rinkti rėksnius, demagogus ir tariamus politikus, kurie vietoj argumentų renkasi įžeidinėjimus.
˙˙