Vėjas iš Rytų atpučia kitokį žvilgsnį į religiją

„Mane sudomino kvietimas į susitikimą su budistinės meditacijos meistru iš Vakarų, iš Danijos. Man buvo smalsu, kaip mes, vakariečiai, galime naudoti iš Rytų kilusią sistemą“, – prisimena D.Kazlauskas.

Atėjęs į paskaitą jis nenusivylė, tačiau tvirtai tapti budistu apsisprendė ne iškart, o po dar vieno budistinio renginio, kai įsitikino, kad tai buvo ne paprasčiausia tos dienos užgaida. Nuo tada jis jau 14 metų praktikuoja budizmą.

Aplinkiniai apie tai, kad informacinių technologijų specialistas tapo budistu, sužinojo ne iškart. Pašnekovo teigimu, prisipažinimas, kad esi budistas, gali išgąsdinti, nes žmonės apie tai mažai žino. Net patys artimiausi žmonės apie tai, kad D.Kazlauskas tapo budistu, sužinojo tik po kelerių metų.

Vyras prisipažįsta, kad nors buvo pakrikštytas, tikinčiu kataliku savęs nebūtų galėjęs pavadinti. „Mes užaugome dar Sovietų Sąjungos laikais, esame daugiau ateistinio auklėjimo karta“, – bando paaiškinti pašnekovas. Iki budizmo jo gyvenime religijos išvis nebuvo.

D.Kazlauskas teigia, kad budizmo išvis negalima vadinti religija – tai mokymai apie protą. „Budizmas vadinamas religija, nes jis tarsi kalba apie tai, kas nežemiška, nematerialu. Budizmas tarsi ir tinka į religijos kategoriją, bet jame nėra nei Dievo kūrėjo, nei kitų dievų“, – budizmo išskirtinumą įvardija D.Kazlauskas.

Pagrindą sklisti budizmui Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje D.Kazlauskas vertina teigiamai, sakydamas, kad žmonės čia pripratę kritiškai mąstyti, nepriimti visko kaip dogmos, o patys patikrinti. Svarbu ir tai, kad Vakaruose žmogaus teisės, tarp jų ir religijos, gyvuoja ne tik teoriškai, bet ir praktiškai: jie tu nori būti budistas, niekas neprieštaraus.

„Aš manau, kad tiek daug skirtingų religijų yra dėl to, jog žmonėms reikia skirtingų dalykų. Įsivaizduokite, jei būtų viena religija – tai tas pats, jei visi vyrai ir moterys būtų vienodi. Arba visur vienas ir tas pats maistas. Budizmas nekonkuruoja su kitomis religijomis“, – sako D.Kazlauskas. Jis suskaičiuoja, kad Lietuvoje yra maždaug šimtas reguliariai budizmą praktikuojančių žmonių.

Kaip ir D.Kazlauskas, žurnalistė Eglė Rašimaitė budizmą atrado apsilankiusi Lamos Olės Nydhalo paskaitoje. „Jutau tam tikrą vidinę tuštumą, krypties gyvenime trūkumą, tačiau dramatiškų dvasingumo paieškų aš nepatyriau“, – apie gyvenimą iki budizmo pasakoja ji.

Apsilankiusi budizmo mokytojo iš Vakarų paskaitoje, kurioje jis aiškino budistinį požiūrį į skirtingus gyvenimo reiškinius ir jų priežastis, žurnalistė suvokė, kad tai, ką mokytojas sakė, visiškai atitiko jos požiūrį ir įsitikinimus: „Tai buvo stiprus „grįžimo namo“ jausmas. Budos mokymai logiški, nedogmatiški ir pagrįsti žmonių gebėjimu kritiškai mąstyti – tai kėlė didžiulę pagarbą.“ Budizmo atsiradimas jos gyvenime tapo tikra dovana.

Pašnekovė akcentuoja, kad moderniose visuomenėse krikščioniškos vertybės atitinka demokratines, o visų laisvų šalių konstitucijose įtvirtinta sąžinės ir religijos laisvė. Ji pati užaugo nuoširdžių katalikų šeimoje. „Mano šeimos nariai seka tuo keliu, kuris juos labiausiai praturtina, ir džiaugiasi mano pasirinkimu. Žmonės yra skirtingi, jiems tinka skirtingi dalykai, konfliktai kyla tik bandant tai neigti“, – konstatuoja E.Rašimaitė.

Žurnalistė atkreipia dėmesį, kad budizmą vadinant religija derėtų nepainioti skirtingų pasaulėžiūrų. Viena grupė – tai Artimųjų Rytų tikėjimo religijos, kontroliuojančios visus žmonių gyvenimo aspektus: tokios kaip judaizmas, krikščionybė ir islamas. Visiškai priešingos šioms pasaulėžiūroms yra patirties religijos iš Tolimųjų Rytų: induizmo dalis, vadinama „advaita-vedanta“, didžioji dalis daosizmo ir budizmas, kurių tikslas – proto potencialo įgyvendinimas.

Kitas svarbus dalykas, kurį akcentuoja pašnekovė – tai religijų atsiradimo kontekstas bei jų istorinė raida: „Artimųjų Rytų visuomenės visuomet buvo įsitraukusios į kovas dėl įtakos ir išlikimo, todėl garbino vyriškos lyties dievus, varžėsi dėl sekėjų, visa ko kontrolę grindė dievų duotais įstatymais. Tokiomis sąlygomis kilo ir buvo įtvirtinta idėja apie kuriančią, teisiančią ir baudžiančią išorinę galią bei vienintelį visiems tinkantį kelią.“

Pasak E.Rašimaitės, panašiu metu, kaip ir Senasis Testamentas, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Indijoje ir Kinijoje atsirado kur kas mažesnį spaudimą darančios patirties religijos. „Tolimųjų Rytų visuomenėse, kurios, nors ir buvo kur kas žiauresnės, nei daugelis šiandien norėtų manyti, religinių karų nekildavo. Jų itin turtingose kultūrose egzistavo skirtingos filosofinės srovės, daugelis gyventojų troško žinių.

Tokiomis sąlygomis religijos vystėsi visiškai kita kryptimi: jų tikslu tapo geresnis žmonių gyvenimas, jų potencialo atskleidimas. Nebuvo poreikio kurti taisykles, kurios visiems bruktų vienodą požiūrį“, – istorinį kontekstą nusako žurnalistė.

Kaip patyrimo svarbos pavyzdį šiose religijose ji pateikia Budos žodžius savo mokiniams. Buda sakė, kad neverta tikėti vien jo žodžiais, reikia patiems patiekti klausimus, tikrinti mokymus ir įgyti nuosavą patirtį. Svarbiausias Budos palinkėjimas žmonėms – ir tuomet, ir dabar – dvasinė laisvė.

Lygindama budizmą ir mokslą E.Rašimaitė sako, kad budizmo filosofija ir mokslo metodai nesikerta. Budizmo tikslu ji nurodo proto prigimtį: „Ieškodami nesunaikinamo sąmoningumo, kuris mato pasaulį mūsų akimis, suvokia ir patiria visus reiškinius, nerastume nieko, kas niekada nekinta, yra tikra ir iš tiesų egzistuoja. Štai kodėl Buda aiškina proto esmę esant tuščia, nepainiodamas tuštumos su nebūtimi. Tiesiog protas arba patiriantysis neturi nei dydžio, nei svorio, nei gylio, nei pločio ar i ilgio – protas arba sąmoningumas nėra daiktas, kuris gali kada nors subyrėti į dalis ar išnykti.“

Pašnekovė samprotauja, kad šių laikų matematikas proto esmę veikiausiai apibrėžtų kaip neutralų visų reiškinių elementą, fizikas kalbėtų apie vidinį potencialą, o žmogus, suvokiantis pasaulį, kaip savo juslių tęsinį, protą patirtų, kaip atvirą erdvę.

„Savo esme protas panašus į erdvę – tai begalinė talpykla, kuri leidžia viskam atsirasti, viską savyje turi, žino ir jungia visus reiškinius. Nėra ir jokios išorinės jėgos, kuria privalu tikėti. Kiekvienas pats atsakingas už nuosavą situaciją ir vystymąsi“, – budizmo filosofiją dėsto budiste tapusi žurnalistė.

Ji cituoja Budos žodžius, pasakytus daugiau kaip prieš 2,5 tūkst. metų: „Forma yra tuštuma, tuštuma yra forma. Forma ir tuštuma – neatskiriamos.“

E.Rašimaitė išveda paralelę tarp šio teiginio ir mokslininkų, dirbančių prie Ženevoje įrengto hadronų greitintuvo ir ieškančių hikso bozono, dalelės, kuri viskam suteiktų masę. „Ieško ir neranda... Stephenas Hawkingas tvirtina, kad ir neras. Dalai Lama yra pasakęs: „Jeigu mokslas įrodytų, kad budizmas klysta, turėtume pataisyti savo mokymą“, – apibendrina E.Rašimaitė.

Kaip gręžimąsi į budizmą galima paaiškinti moksliniu požiūriu? Sociologijos daktaro laipsnį apsigynusi Vilniaus universiteto Orientalistikos centro podoktorantūros stažuotoja, dėstanti ir Vytauto Didžiojo universitete, Milda Ališauskienė teigia, kad pastebimos domėjimosi Rytų kultūra ir religija tendencijos ne tik Lietuvos, bet ir kitų šiuolaikinių Vakarų visuomenių mastu.

„Dažnai šis domėjimasis taip ir lieka tam tikru gyvenimo prieskoniu“, – apibrėžia mokslininkė. Ji tokio domėjimosi nevadintų mada: Rytų religijas praktikuojančios konkrečios religinės bendruomenės Lietuvoje yra palyginti negausios, vienija po 30–50 narių, kartais turi ir didesnį rėmėjų ratą, tačiau tai ne masinis reiškinys.

M.Ališauskienė paaiškina, kad žvelgiant iš krikščionybės perspektyvos hinduizmas ir budizmas nėra suderinami su šia religine tradicija: „Krikščionybė yra išganymą žadanti religija, kuriai priklausydamas, išpažindamas ir praktikuodamas jos tikėjimą gali viltis išgelbėjimo po mirties, tad lojalumas yra privalomas.“

Kitokia požiūrio kryptis vertinant iš hinduizmo ar budizmo perspektyvos. Mokslininkė paaiškina, kad Rytuose neegzistuoja vakariečiams įprasta religijos koncepcija – ją keičia gyvenimo kelio samprata ir galimybė individualiai rinktis tarp daugybės kelių, todėl priklausymas minėtoms religijoms ir krikščionybei yra galimas.

„Ir hinduizmas, ir budizmas yra pliuraliai nusiteikusios religijos, atviros įvairiems religiniams įsitikinimams bei jų susiliejimui“, – laisvesnį požiūrį religijų atžvilgiu atskleidžia socialinių mokslų daktarė.

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Vakarus pasiekė Rytų religijų pagrindu susikūrę judėjimai, kurie atnešė jau modifikuotas religines tradicijas. Kaip pavyzdžius mokslininkė pateikia Ošo, Mahariši Maheš Jogi, Šri Činmojaus, Sathya Sai Babos mokymus, nors ir turinčius daugelį hinduizmui būdingų bruožų, tačiau laikomus naujomis religijomis, nes jų pateikiama hinduizmo versija yra pakeista taip, kad būtų pritaikoma krikščioniškam kontekstui.

M.Ališauskienė užsimena, kad minimi dvasiniai mokytojai stengėsi atrasti sąsajas su krikščionybe, siekė palyginti Bibliją su įvairiais hinduizmo raštais – taip jie pritraukė sekėjų iš Vakarų visuomenių.

„Šiuolaikinėje visuomenėje religija tampa rinkos dalyve, čia taip pat renkamasi tarp patrauklesnių idėjų ir jų pateikėjų. Manau, kad skirtingos bendruomenės renkasi įvairius kelius – galima ir labai konservatyvų mokymą pateikti šiuolaikiškai bei patraukliai“, – pastebi socialinių mokslų daktarė.

Mokslininkė pasakoja apie savo kelionę į JAV, kur, pasak jos, egzistuoja religinis pliuralizmas – ne tik religinė įvairovė, bet ir kultūra, leidžianti kartu egzistuoti įvairiems religiniams įsitikinimams, religinės bendruomenės gyvena rinkos sąlygomis. Ten netrūksta pasirinkimo – nuo labai konservatyvių iki liberalių bendruomenių, bet, kaip pastebi mokslininkė, visos jos dalyvauja tam tikroje kovoje dėl savo narių išlaikymo.

„Religinė bendruomenė remiasi savo nariais, jei jų nėra – nebelieka ir bendruomenės. Tokioje kovoje dėl tikinčiųjų laimi eilinis bendruomenės narys, nes jį pasiekia kokybiškos religinės paslaugos. Pavyzdžiui, dvasininkų aktualijų žinojimas ir gebėjimas jas komentuoti, profesionaliai sutvarkytos ir profesionalų vadovaujamos muzikinės susirinkimų dalys, skoningas menas maldos namuose.

Akivaizdu, kad esama situacija Lietuvos visuomenėje religinį jos gyvenimą paverčia vienpusišku ir nebetenkinančiu dalies jos narių dvasinių poreikių“, – reziumuoja mokslininkė.

M.Ališauskienė atkreipia dėmesį, kad vienas iš svarbiausių šiuolaikinio religingumo bruožų yra individualizmas, kai tikėjimas bei religinis gyvenimas konstruojamas kiekvieno individualiai, žmogus pats atsirenka, kas jam aktualu viename ar kitame tikėjime, ir vadovaujasi tuo. Taip save krikščioniu vadinantis žmogus gali jausti simpatiją kitų religijų tiesoms.

Vertindama tai iš socialinių mokslų perspektyvos mokslininkė atsisako kategoriškumo ir pateikia klausimą, kodėl žmogus vis dar save laiko krikščioniu. „Galbūt jam svarbu būti krikščioniu, nes jį supa krikščioniška kultūra ir jis nenori iš jos išsiskirti, galbūt jam brangūs jo artimųjų prisiminimai, su kuriais jį sieja bendra religija, galbūt jam svarbu, kad krikščionybė padėjo jo šaliai išgyventi okupacijos laikotarpį ir pan.“, – galimus atsakymus pateikia socialinių mokslų daktarė.

„Mus formuoja supanti visuomenė. Lietuvoje vyrauja krikščionybė, tad tapsmas hinduistu ar budistu čia turėtų krikščionybės atspalvį. Atliekant tyrimus mano sutikti žmonės, kurie pakeitė tikėjimą, buvo linkę lyginti savo naująjį tikėjimą su senuoju, stengėsi parodyti naujojo tikėjimo privalumus ir senojo trūkumus, siekė atrasti pateisinimą savo poelgiui visuomenės akyse“, – apie socialinio konteksto įtaką pasakoja mokslininkė.

Socialinių mokslų daktarė akcentuoja, kad religingų ir religijos formas praktikuojančių žmonių visada buvo ir yra mažuma. Ji išskiria kai kuriuos visuomenės gyvenimo laikotarpius, kai religinis gyvenimas gali suaktyvėti. Vienas iš tokių periodų – praėjusio amžiaus devintasis dešimtmetis Lietuvai atkuriant nepriklausomybę.

„Priverstinė sekuliarizacija, kurią vykdė sovietinė valdžia – religinių bendruomenių veiklos apribojimai, mokslinio ateizmo disciplinos atsiradimas darė įtaką ir religiniam posovietinės Lietuvos gyvenimui“, – teigia pašnekovė.

Vis dėlto M.Ališauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad jau praėjo 20 metų, kai gyvename nepriklausomoje valstybėje ir dalyvaujame kuriant naujas tradicijas, todėl ji siūlo, kad galbūt religinio gyvenimo paaiškinimo nebereikėtų ieškoti tik sovietiniame laikotarpyje.

„Dauguma Lietuvos visuomenės narių linkę save vadinti Romos katalikais, bet jie kritikuoja šios Bažnyčios nuostatas bei veiksmus įvairiais klausimais, tad šiuo požiūriu neatsiliekame nuo Vakarų visuomenių, kur religinis gyvenimas tapo individualizuotas“, – tendencijas pabrėžia mokslininkė.

Pasak M.Ališauskienės, vienu iš tokio individualiai konstruojamo tikėjimo šaltinių gali būti ir Rytų religijos. „Kalbame apie palyginti nežymų reiškinį Lietuvos visuomenėje, aktualų vos keliems procentams šalies gyventojų. Kita labiau matoma tendencija – domėjimasis Rytų kultūra, vertybėmis, praktikomis. Šio reiškinio taip pat nevertinčiau kaip kažkokios grėsmės, bet siūlyčiau įžvelgti jo privalumus – prasiplečia žmonių akiratis, jie gali lengviau atsirinkti tai, kas jiems svarbu ir artima“, – apibendrina ji.

Teologiniu požiūriu šis procesas gali būti aiškinamas kiek kitaip. Kunigas Vaclovas Aliulis mano, kad žmonėms neužtenka krikščionybės, nes tiesiog silpnai ją pažįsta. Kita jo nurodoma galima priežastis – žmonėms, ieškantiems kitų religijų, neįtinka kai kurios krikščionių praktikos: drausmė, išpažintis, sekmadieninės mišios.

Kunigas nejučia atsimena sovietinius laikus: „Kai buvo didelis spaudimas religijos atžvilgiu, daugelis iš pradžių išoriškai prie to taikėsi, paskui tolydžio silpo ir buvo sugriautas tėvų tikėjimas, o jo vietoje nieko nepastatyta: liko pragmatizmas, vartotojo dvasia.“

Pasak V.Aliulio, į krikščionybę „įsigyvenę“ asmenys turi viską, ko reikia pasaulėžiūrai ir dvasiniam gyvenimui. Kiti, kurie šios religijos iš vidaus nepažįsta, ieško ko kito – tai rodo, kad žmogaus prigimtis apskritai linkusi į religingumą.

„Prigimtinis religingumas išsilieja tokiu būdu, kad kartais sudomina kokios nors jo formos, ne taip apibrėžtos, kaip krikščionybė, galbūt daugiau pagrįstos emocijomis, gamtos jutimu. Galbūt tiesiog vieno žmogaus giluminei sanklodai geriau „prilimpa“ gilesnis krikščionybės pažinimas ir susigyvenimas su ja, o kitą patraukia kitos religijos“, – įsitikinęs dvasininkas.

V.Aliulis pastebi, kad skirtingų religijų teiginių jungimui į viena turi įtakos postmodernizmo imperatyvas neieškoti galutinės tiesos – tų tiesų šimtai, kiekvienas turi ar kuria savo tiesą. Tai padrąsina kurti savus religinius pasaulėvaizdžius.

Vis dėlto kunigas pabrėžia, kad Rytų religijų ir krikščionybės teiginių suplakti neįmanoma: Rytuose – natūraliosios religijos, paremtos žmogaus vidumi, prigimtiniu mąstymu ir jutimais. Judėjų, musulmonų ir krikščionių yra apreikštosios religijos, kur žinomi konkretūs asmenys, kalbėję Dievo vardu, todėl jų sukurti ar sustiprinti sąjūdžiai susiformavo su aiškia struktūra.

Pasak kunigo, jei krikščionis perims iš kitų religijų tai, kas iš esmės žmogiška, jis nenukentės, tačiau jeigu priims tam tikras formas, reiškinius, teiginius, kurie pjaunasi su krikščionišku mokslu ir pažiūromis, tai tada jis susilpnins, sudrums savo religinį pasaulėvaizdį. „Čia skusta, čia lupta“, – pasekmes vaizdžiai nupiešia dvasininkas.

Pasak kunigo, tvirti krikščionybės pagrindai įgyjami per domėjimąsi ir bendravimą su tais, kurie dalijasi. Tvirti pagrindai – ne tik sąvokų mokėjimas, bet daug svarbiau – jų suvokimas. Tai V.Aliulis įrodo pavyzdžiu: „Švenčiausias Sakramentas pagal apibrėžimą yra Kristaus kūnas ir kraujas. Ką tai reiškia? Kad priimdami šventą Komuniją, susivienijame su Viešpačiu Jėzumi – tai pasako daug ką gyvenimiško.“

Brolis pranciškonas Evaldas Darulis pritaria V.Aliulio nuomonei, kad dažnai Rytų religijose atsakymų ieškantys žmonės nėra įsigilinę, suvokę, kas yra krikščionybė: „Kiek yra tekę sutikti tokių žmonių – jie tikro krikščioniško pagrindo turbūt net ir neturi, jie tik išoriškai mato tą tradicinę religiją, ir jiems to nepakanka.“

Brolis Evaldas nepritaria idėjai, kad gal dabartiniam religinės tapatybės ieškojimui įtakos turi religijos naikinimas sovietiniais metais. Jis teigia, kad tada bažnyčios būdavo net pilnesnės. „Dabar kartais atrodo, kad kai nebeliko persekiojimo, žmonės nebemato, su kuo kovoti, todėl nuleidžia rankas. Toks įspūdis, kad krikščionybė tada buvo kaip pasipriešinimas, tautinis simbolis“, – apie simbolinę krikščionybės reikšmę užsimena dvasininkas.

Prakalbus apie krikščionybės gebėjimą prisitaikyti prie šiandienos E.Darulis sutinka, kad kai kurie krikščionys dvasininkai nesugeba integruotis į šių laikų visuomenę, tačiau taip yra ne tik krikščionybėje – tai būdinga ir kitiems religiniams judėjimams.

Brolis Evaldas atkreipia dėmesį į tai, kad krikščionybė moko, jog kiekvieno žmogaus laukia amžinas gyvenimas po mirties, o Jėzus Kristus yra išganytojas. „Jei esu krikščionis, aš tikiu, kad šiame išpažinime yra tikėjimo pilnatvė. Kitą religiją išpažįstantis žmogus savo tikėjime mato pilnatvę, nes kitaip nelieka prasmės kažkuo tikėti“, – sako E.Darulis.

Jis svarsto, kad tokie skirtingų religinių tradicijų suplakimai į viena gali būti patogumų ieškojimas: pasiimi tik tai, kas patinka, ir viskas. „Aš manau, kad žmogus iki galo nepamąsto, ieško, kas gražiausia, renkasi, gnaibo tas uogas nuo to didelio religijų medžio ir bando atrasti tą harmoniją“, – apie žmonių blaškymąsi religijų atžvilgiu samprotauja brolis Evaldas.

Dvasininkas akcentuoja, kad Bažnyčia krikščionybės nepristato kaip religijos – tai gyvenimo būdas. „Žmogus savo jėgomis bando išeiti iš to trapaus pasaulio, iš savo nuodėmės, bet savų jėgų jam nepakanka – jis yra silpnas. Kai Dievas ateina man į pagalbą, mano religija tampa gyvenimo būdu – aš gyvenu kaip krikščionis, einu link Dievo, ir Dievas man padeda. Mano pastangos yra mažos – vieną dieną esu šventas, kitą dieną galiu suklupti, bet Dievo meilėje aš esu išganytas“, – krikščionybės prasmę žmogaus gyvenimui apibendrina brolis Evaldas.