Tai reiškia, kad jame vienaip ar kitaip atsižvelgta bent jau į pagrindinę riziką – išorinės paklausos lėtėjimą. Reikia pripažinti, kad išskirtinai neigiamų dalykų šiuo metu šalies ekonomikoje nevyksta. Ekonomikos variklis, nors ir lėtina apsukas, tačiau veikia.
Kita vertus, po 2008-2009 m. įvykių bene kiekvienam Lietuvos piliečiui tapo aišku – Lietuva atvira ekonomika, kurią veikia vienokios ar kitokios pasaulinės tendencijos. O jas paveikti neturime jokių galių. Išaugusi pasaulinių rinkų baimė dėl euro zonos skolų turės neigiamą įtaką ir mūsų ramiam „finansų užutėkiui“.
Lietuvoje veikiantys Skandinavijos šalių kapitalo bankai nėra išsirikiavę pirmose eilėse tų, kurie investavo į vadinamosios periferinės Europos valstybių skolas. Tai – gera žinia. Tačiau „užsirišusios“ tarptautinės kapitalo ir finansų rinkos bumerangu smogs ir mums – didės palūkanų normos ir bus sunkiau skolintis. Šie veiksniai turės tiesioginį neigiamą poveikį ir realiai ekonomikai. Tai reiškia, kad įmonės atidės ar bus priverstos atidėti savo investicinius planus, nedaugės darbo vietų, sustos darbo užmokesčio augimas ir žmonės vėl pradės mažinti savo vartojimo apetitus.
Visų šių negandų tiesioginė pasekmė – mažėjančios biudžeto pajamos ir augantis deficitas bei skola. Ar išaugęs deficitas - tai pati baisiausia bėda, kuri gali nutikti? Skaičiai 2,8, 3,8 ar 4,8 - nėra taip išskirtinai svarbu. Vertėtų priminti, kad nieko nėra baisiau už „gaisrų gesinimo“ politikos įgyvendinimą, kurios teko imtis 2008 pabaigoje. O tokios galimybės pasikartojimo atmesti negalima. Todėl, visai suprantamas ir šiaip jau sveikintinas politikų noras neviršyti tos, visų pirma, psichologiškai svarbios 3 proc. BVP valstybės deficito ribos.
Noras yra, tačiau vargu ar jis įgyvendinamas neigiamo Europos ekonomikų raidos scenarijaus atveju. Rizika nepasiekti užsibrėžto tikslo yra didelė. Kita vertus, šiandien į šią problemą reikia pažvelgti ir iš kitos pusės. Lietuvos skola nėra pasiekusi pavojingos ribos, tad greičiausiai neverta balansuoti ant savo vidinių išteklių ribos. Didesnis taupymas sužlugdytų ir taip ne pačius geriausius laikus išgyvenančią ekonomiką.
Būsiu nuobodi, bet pasikartosiu – turime tikrai daug neišnaudotų rezervų, kurie leistų gana greitai pasiekti taip toli dabar atrodančios Estijos lygį ir subalansuoti valstybės sąskaitas. Didžiausias jų – mūsų šešėlinė ekonomika.
Mano nuomone, pats geriausias komplimentas biudžeto projektui būtų, jei jį galėtumėme pavadinti „reformų“ biudžetu. Tačiau eilinis ateinančių rinkimų ciklas ir vėl griauna viltis šiame dokumente pamatyti ką nors daugiau nei paprastai. Aišku, kai kalbame apie reformas, kurios Lietuvoje kaip niekur kitur sunkiai skinasi kelią, supranti, kad be platesnio politinio sutarimo nieko neįmanoma pasiekti.
Vis dėlto, nors kelių, jau ne kartą aptartų „antišešėlinių“ priemonių įgyvendinimas ateinančias metais leis lengviau atsikvėpti ne tik valstybės tarnautojams (ir vėl noriu priminti, kad didžioji jų dalis yra ne biurokratai, o mokytojai, gydytojai, policininkai ), bet ir visiems dorai mokesčius mokantiems piliečiams. Šiandien mums visiems (pasi)tikėjimo ateitimi gali suteikti tik didesnė tiek valstybės, tiek ir privataus sektoriaus finansų nepriklausomybė nuo skolų.
Turime ribotus tiek žmogiškuosius, tiek finansinius resursus, ir, kaip minėjo ne vienas ekspertas, net ir juos sugebame švaistyti nepaisant to, ar geri, ar blogi laikai mums gresia. Štai ir toliau esame kupini ryžto finansuoti ne vieną „balto dramblio“ (priminsiu, taip vadinamas turtas, kurio išlaikymo išlaidos gerokai viršija naudą) įsigijimą ar statybą (na, kad ir Visagino atominė elektrinė). Ko nors daugiau nei šūkių didesnė visuomenės dalis nėra mačiusi. Nėra net ir paprastų skaičiavimų (ką jau kalbėti apie sudėtingesnius modelius), kokią grynąją naudą tokių projektų įgyvendinimas galėtų duoti ekonomikai.
Šio, kad ir optimistinio, mano požiūriu, biudžeto dar laukia diskusijos ir Seime. Belieka tikėtis, kad iš politikų, kaip iš gausybės rago nepasklis išskirtinis noras būtent šiuo momentu pasirūpinti kokios nors mokyklos, ligoninės ar kokios kitos įstaigos stogais.
Nieko nėra ciniškiau, kai sprendžiat visos valstybės finansų reikalus „išlenda“ panašaus pobūdžio pasiūlymai. Norėtųsi priminti - laikai išlieka neramūs ir politinė atsakomybė šiuo metu - ypač pageidautina. Juk esmė yra ne skaičiuje po kablelio.
***
V.Klyvienė yra „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims.