Labai dažnai pastaraisiais reformų siausmo Bažnyčioje dešimtmečiais mes girdėjome apie „atsivėrimą pasauliui“, „atsinaujinimą“, „laiko dvasią“ ir t.t. Deja, beveik visuotinai šie žodžiai buvo suprantami klaidos dvasioje. Ir tik visai neseniai pradėjome suvokti, kad neteisingai suprantame ir klaidingai gyvename. Tikėjimo supratimo klaidos mus kreipė nuo pačios Bažnyčios esmės ir išganymo. Klaidos vedini įpratome tariamai „tamsiąjai“ viduramžinei Bažnyčiai priešpastatyti tariamai mokslininkų pagaliau atkapstytą dvasingają, pirmųjų krikščionių bendruomenės Bažnyčią, kurioje trykšta gryna meilė ir džiaugsmas. Benediktas XVI įvardijo šią klaidą kaip trūkio hermeneutiką.Daug vyskupų, kunigų ir paprastų tikinčiųjų tiesiog tapo šios klaidos įkaitais. Ir kaip jiems dabar jaustis, kai tai, ką jie tikėjo ir esant Bažnyčios tiesa, pasirodo tėra trūkio hermenteutikos (t.y. nuo Bažnyčios tikėjimo nutolusio supratimo) sudurstytas fantazijų apie pirmųjų krikščionių idilę pasaulis.
Taip, susivokimui akistatoje su tiesa reikia laiko. Tuo labiau, kad visagaliai įpročiai verčia atmesti tai, kas prieštarauja tiek metų puoselėtai iliuzjai ir ant jos saugiai sudėliotam žmogiškajam pasauliui. Todėl ir pasipriešinimas popiežiui Benediktui XVI inicijuojamam atnaujinimui pagal tūkstantmetę Bažnyčios tradiciją, o kartu ir visavaertei tikėjimo plėtrai yra vis dar gajus. Pavyzdžiai yra tiesiog vieši. Neseniai Vokietijos televizija parodė skandalinugus kadrus, kai dalis Vokietijos vyskupų demonstratyviai atsisakė paduoti Šventajam Tėvui ranką ... Benediktas XVI lyg elgeta su ištiesta ranka ėjo pro išsirikiavusius ir nuo jo nusisukančius Bažnyčios ordinarus ...
Ne tik tarp „savųjų“ vokiečių, bet ir kitur pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje, nemeilės ir atviro pasipriešinimo Šventajam Tėvui dar yra apstu. Apie tokių atvejus mus liudija ir Bažnyčios istorija. Pavyzdžiui, anuomet niekintas mažas žmogutis, šventasis Pranciškus, savo šventu paklusnumu Dievui ėmė ir atnaujino Bažnyčią. Jo atvejis yra itin iškalbingas Bažnyčios dabarčiai.
Papasakosiu vieną istoriją apie šventąjį Pranciškų. Ši istorija neabejotinai nulėmė ir Benedikto XVI žingnsius, šiam atstatant visavertę Bažnyčios tapatybę. Tai yra istorija apie tai, kaip Pranciškus atstatė Bažnyčioje Apaštalų įstatytą dievogarbą. Manau, kad dalis sušiuolaikėjusių pranciškonų apie šią istoriją nieko nežino. Tai, matyt, neakutalu, nes šiuolaikiškai ir dažnai pabrėžtinai emocingai garbstoma meilė artimui nenumato pasiaukojančios meilės Dievui, kuri įvyksta tikinčiojo vertame dalyvavime sudabartinamoje Jo Aukoje. Juk ką mes galime dovanoti artimam, jeigu mūsų gyvenimas nėra isišaknijęs Jo Aukoje, kuri, anot II Vatikano Susirinkimo, yra Bažnyčios gyvenimo šaltinis ir viršūnė.
Ant šios viršūnės ir neišenkamo šaltinio šventasis Pranciškus ir pastatė pranciškonų ordiną, o ir visos Bažnyčios atnaujinimo Šventojoje Dvasioje darbą. Taigi ir istorija yra ne praeitis, o dabarčiai šviečiantis ir į atsinaujinimą Dvasioje kviečiantis „laiko ženklas“ - šventojo ženklas laike.
Neįprasta žinia yra ši: šventasis Pranciškus yra dabartyje Benedikto XVI dokumentu „Summorum Pontificum“ atstatomos tridentinės, arba ekstraoordinarinės, Romos liturgijos formos gelbėtojas. Išgelbėjo jis ją XIII amžiuje, taigi, toli gražu iki XVI amžiuje įvykusio ekumeninio Tridento susirinkimo ... Kaip?
Šventasis Pranciškus paprašė popiežiaus Inocento III, kad šis leistų naujai steigiamam Mažųjų brolių ordinui naudoti ne anuomet Romos vyskupijoje paplitusią, bet „Šventojo apaštalo Petrą“ ritualą. Tuo metu visuotinėje Romos bažnyčioje buvo įsitvirtinęs taip vadinamasis galikanietiškas ritas. O senuoju apaštalo Petro laikus menančiu Romos ritu buvo meldžiamasi tik kartą per metus – Pero Sosto šventėje – ir tik privačioje popiežiaus koplyčioje.
Šventasis Pranciškus siekė Viešpaties Aukoje dalyvauti taip, kaip mokė pats Viešpats ir apaštalas Petras romėnams perdavė. Šie gi amžių bėgyje šį liudijimą Šventojoje Dvasioje išpuoselėjo. Kadangi deramai Bažnyčios liturgijoje dalyvajauntis yra Dievo šventumu perkeičiamas, Dvasios paliestas Pranciškus troško, kad Bažnyčios perkeitimas vyktų Viešpaties nustatytu, o ne anuomet šiuolaikiškai žmonėms priimtinu būdu.
1215 metais buvo likusę tik trys Romos liturgijos apeigynai. Keli jų buvo virtę į nenaudojamų lapų šūsnis. Apaštalų perduota ir šventųjų Romoje puoselėta liturgija akivaizdžiai nyko. Pranciškus ją išgelbėjo - mažųjų brolių tarpe senoji Romos liturgija sužydėjo. 1245 m. pranciškonai atskirai naudotus apeigynus suglaudė į vieną knygą reguliariojo Mišiolo („Missale Regulare“) pavadinimu. Tais pačiais metais popiežius Inocentas IV pabando įvesti pranciškonų išsaugotą Romos ritualą visoje Romos vyskupijoje. Tačiau jam nepavyko, nes pasipriešino didžioji dalis kunigų. Visgi popiežius Mikalojus III, matytamas kokius didžius šventumo ir apaštalinio uolumo vaisius sunokino apie apaštalinį Romos ritualą susitelkusios pranciškonų bendruomenės, 1265 m. perleidžia pranciškoniškąjį Mišiolą visai Romos vyskupijai. Įsitvirtinęs Romoje, šis Mišiolas dar kartą buvo išleistas 1465 m., o 1570 m. popiežius Pijus V savo bule „Missale Romanum“ minėtą Mišiolą patvirtino kaip Romos Mišiolą. Ekumeninis Tridento susirinkimas visiems katalikų kunigams suteikė amžinąją privilegiją aukoti šventąją Auką būtent pagal šį apaštalą Petrą menantį Romos Mišiolą.
Deja, po naujojo Romos ritualo formos įvedimo į Bažnyčios liturginį gyvenimą 1970 m. senuoju Romos ritualu buvo tegalima melstis tik gavus specialų vyskupo leidimą. 1984 m. Jono Pauliaus II įsteigta kardinolų komisija patvirtino, kad Pijaus V suteikta privelegija niekada nebuvo atmainyta ir pilnai galioja. 2007 m. Benedikto XVI švento Pranciškaus atgaivintąjį šventojo Petro ritualą ir vėliau išpuoselėtą Romos ritualą sugrąžino iš užmaršties.
Tuo pačiu su šiuo ritualu į tikinčiųjų gyvenimą buvo sugrąžintas ir supratimas, kad šventosios Mišios pirmiausiai yra ne žmonių susrinkimas, o Viešpaties Auka ... kaži kaip užmiršta per liturginio „atsinaujinimo“ ir „atsigręžimo į pasaulį“ laikus.
Galbūt būtent todėl kai kurie vyskupų ir nenori paduoti Benediktui XVI rankos.
O ištikimieji ir klusnieji visa širdimi griebia ne tik šio, bet ir kito mažojo brolio – šventojo Pranciškaus mums tiesamą Tradiciją ir, jo stigmų tylos vedini, žengia į pačią Viešpaties Aukos šerdį amžinai šventu apaštaliniu būdu.