Labai tikėtina, jog prezidentė bus nuosekli iki galo, nors šįkart, regis, svarbiau nei noras užsitikrinti minios simpatijas ir užauginti reitingus yra iškilusi būtinybė sumėtyti pėdas, nukreipti dėmesį.
Iš tiesų, jeigu liudininko parodymai pasitvirtintu bent iš dalies, juolab didesniąja dalimi, tai reikštų, jog anąsyk prezidentė, demonstruodama nežabotą savivalę, užsistojo galimai žudynių organizatorę ir kitaip nusikalsti linkusį asmenį, prisidėjo prie nusikalstamumo paskatinimo Be to, tai tas atvejis, kai nėra galimybės tokių veiksmų pateisinti, įprastu būdu, jog neva prezidentė buvo suklaidinta, nežinojo visų aplinkybių; prisiminkime, jog D.Grybauskaitė priėmė palankų N.Venckienei sprendimą, nepaisydama Teisėjų garbės teismo verdikto ir akis badančių faktų.
Iš to, kas pasakyta, seka, jog šios istorijos galo nematyti, be to, galima spėti, bus pasistengta dar labiau užpainioti mūsų sąmonę, užpinklioti, paversti viską, kaip yra sakoma, kvaila begalybe. Paklauskite savęs, jeigu dar abejojate dėl galimos įvykių eigos, – kokiam reikalui Lietuvoje yra toks Valys, kokia anojo aukštoji misija? Valys, žinoma, esant reikalui, išvalys nešvarius prezidentės pėdsakus, jeigu reikės - išlaižys.
Kita vertus, nesu visiškai tikras, jog prezidentės geranoriškumas Kauno teisėjos atžvilgiu yra nulemtas vien tik mechaninio reitingų užpompavimo motyvo.
Prisiminkime, jog prezidentė savo metiniame pranešime apie teisėsaugą kalbėjo vartodama klaikiai niekinančią leksiką, prilygstančią N.Venckienės koktiems ūbavimams. At tai rodo į kažkokį pažiūrų bendrumą, bendramintystę? Vargu bau.
Labiau tikėtina, jog abiem atvejais instinktyviai jaučiama, jog siekiant viešpatauti nekontroliuojamu pavidalu, visų pirma reikia pasirūpinti teisėsaugos „nukenksminimu“, paverčiant ją bedante, be savojo orumo likučių. Tokios suniekintos teisėsaugos manifestacija, be jokios abejonės, yra „kišeninio prokuroro“ pasirodymas scenoje (vis tik įdomu tai, kur toks prokuroras yra užkišamas, kai prezidentė dėvi suknelę be kišenių).
Šitoje istorijoje viskas taip nykiai akivaizdu ir aišku, jog išties nekyla ranka dar kažką blusinėti. Vis dėlto leiskite atkreipti dėmesį į tokį štai dalyką.
Kažkada filosofas V.Radžvilas liūdnai pastebėjo, jog Lietuvos valstybė yra neįvykusi valstybė, regis, turėdamas galvoje tai, jog nebuvo pasinaudota stebuklinga, likimo mums suteikta galimybe. Taigi, grįžtant prie mūsų pavyzdžių, pasakyčiau, jog sąžiningai valstybei tarnavęs, galimas daiktas, dėl sąžiningumo baisiai apšmeižtas, išniekintas ir nužudytas teisėjas J.Furmanavičius yra tokios netapusios realybe galimybės valstybės simbolinė figūra, o mūsų nesugebėjimas apginti jo gero vardo net po mirties rodo valstybės idėjos derealizacijos galutinę pergalę, nykaus simuliakro įsivyravimą.